Kartą apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5). Tikriausiai mokiniams, matantiems tautos vadų priešiškumą Galilėjos Mokytojui, kilo daug tikėjimo abejonių. Jėzus į šį prašymą sureagavo visai ne taip, kaip apaštalai galėjo tikėtis; jis nepasakė, kad sustiprins mokinių tikėjimą, tik paaiškino, kad net silpnas tikėjimas gali kalnus kilnoti: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’,– tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Nereikia šių Viešpaties žodžių suprasti tiesmukiškai, nes Jėzus dažnai kalbėdavo palyginimais, kad ano meto nemokyti žmonės suprastų esmę, ką jis norėdavo pasakyti.
Gyvename sekuliariame pasaulyje, ir daugelis žmonių neturi net tokio tikėjimo, kaip garstyčios grūdelis. Blogiausia tai, kad jie nemato net būtinumo pasigilinti į pasaulėžiūrinius klausimus: Dievas yra ar jo nėra; pasaulis yra Dievo sukurtas ar atsiradęs savaime. Daugelis yra susikūrę savo stabus: garbina pinigą, seksą, siekia aukštų vietų, kad jos užtikrintų be didelių rūpesčių visa kuo aprūpintą gyvenimą. Kartais atrodo, jog pildosi Jėzaus žodžiai: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, .
Tūkstantmetė žmonijos istorija liudija, kad žmonės visada ieškojo atsakymų į egzistencinius klausimus: iš kur mes ateiname ir kur einame, ir kas esame: Dievo kūriniai ar evoliucijos būdu išsivysčiusios būtybės. Šie ieškojimai geros valios žmones padarydavo giliai tikinčiais į Dievą kaip pasaulio Kūrėją.
Apaštalai buvo į Dievą tikintys izraelitai, bet tai, ką matė Jėzaus Asmenyje, juos ir džiugino, ir glumino: kas yra tas, kurio balso klauso audringa jūra, kuris prikelia net mirusius, bet kurio nemėgsta tautos išrinktieji?
Tikėjimas yra Dievo dovana, bet ją gauna tik tie, kurie turi gerą valią ir yra atviri priimti antgamtinę tikrovę. Tokių žmonių tikėjimas su metais tik tvirtėja. Taip nutiko ir apaštalams: pradžioje buvę pilni abejonių, vėliau tapo uoliausiais Evangelijos skelbėjais ir net tikėjimo kankiniais.
Siekdami augti tikėjimu, pirmiausia turime nugriauti mumyse esančius stabus. Patyrinėkime, prie ko esame netvarkingai prisirišę ir kokias nuodėmes dažniausiai darome, ir greitai susivoksime, kas kliudo mūsų tikėjimui augti. Kasdienė sąžinės peržvalga ir gera išpažintis padeda nugriauti mūsų stabus.
Mūsų tikėjimo kelionėje labai svarbu arti savęs turėti žmonių, kurie brangina tikėjimą.
Mūsų tikėjimo kelionėje labai svarbu arti savęs turėti žmonių, kurie brangina tikėjimą. Vaikams gera turėti giliai tikinčius tėvus. Suaugusiesiems yra didelė Dievo dovana turėti tikėjimą branginančių draugų. Apaštalas Paulius laiške savo bičiuliui Timotiejui rašė: „Sau taisykle laikyk sveikus pamokymus, kuriuos esi girdėjęs iš manęs apie tikėjimą ir meilę Kristui Jėzui. Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“ (2 Tim 1, 13–14).
Tikėjimas mumyse gilėja, kai praktikuojame nuoširdžią maldą, todėl apaštalas Paulius ir nurodė Timotiejui, kad brangųjį turtą – tikėjimą išlaikys tik padedamas Šventosios Dvasios. Ji visada padeda, jei tik maldaujame jos pagalbos.
Kai pajuntame, kad mus apninka tikėjimo abejonės, ieškokime atsakymo, skaitydami religinio turinio knygas arba išpažinties metu aptardami kilusias abejones. Iš savo patirties galiu paliudyti, kiek mano tikėjimą labai stiprino geros knygos. Mokykloje girdėjau daug kalbų prieš tikėjimą ir abejonių kamuojamas pradėjau atsakymo ieškoti knygose. Ir kiek būdavo džiaugsmo suradus atsakymus į kilusias abejones.
„Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“, – tvirtina pranašas (Hab 2, 4). Tikėjimu gyvename, kai jį saugome ir visais galimais būdais auginame. Maldoje atsakykime į klausimą: ar rūpinamės savo tikėjimo augimu?
