Adventas primena istoriją prieš Dievo Sūnaus pasirodymą pasaulio scenoje. Evangelija pasakoja apie įvykius prieš pat Jėzaus viešosios veiklos metą. Dykumoje prie Jordano Jonas Krikštytojas ragina žmones ruoštis Mesijo atėjimui: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Mt 3, 3). Garsas apie Joną Krikštytoja sklinda iš lūpų į lūpas, pas jį renkasi gyventojai iš Jeruzalės, Judėjos ir Pajordanės. Tautos vadams taip pat rūpi išgirsti pranašą, skelbiantį apie prisiartinusią dangaus karalystę.
Šventojo Rašto tekstai ragina advento metu pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Jėzumi, ar jis yra pakankamai tvirtas.
Daugelis žmonių advento metu visą dėmesį sutelkia tik į prieššventinius renginius, koncertus, dovanėlių pirkimą ir panašius dalykus. Kai kurie iš jų per Kalėdas galbūt aplankys bažnyčią, nes kažkada buvo pakrikštyti, bet jų gyvenime kaip patys svarbiausi dalykai liks įsitvirtinę tik darbo reikalai, pinigai bei pramogos. Dievas šiuos žmones taip pat myli, ir gal kada nors jie suvoks, kad amžinuoju gyvenimu reikia rūpintis ne mažiau nei žemiškais reikalais.
Praktikuojantiems katalikams prieškalėdinis metas taip pat yra svarbus, nes kuris iš mūsų galėtume pasakyti, kad mumyse nėra nieko taisytino ir kad mums nereikalingas dvasinis atsinaujinimas.
Švęsdami Kalėdas – Kristaus Gimimą, minėsime brangų įvykį, kai Dievo Sūnus atėjo į mūsų tarpą, kad apreikštų pačią brangiausią žinią: mes esame mylimi Dievo vaikai – mums yra skirta amžinoji laimė Dievo artumoje. Advento metu rūpestingai peržvelgiame savo gyvenimą ir pasitikriname, ar mūsų santykis su Dievu yra kaip gero vaiko santykis su tėvais, o gal kai ką reikia apgailėti ir ištaisyti.
Advento metu rūpestingai peržvelgiame savo gyvenimą ir pasitikriname, ar mūsų santykis su Dievu yra kaip gero vaiko santykis su tėvais.
Savo santykį su Jėzumi mes patobuliname tiek, kiek pageriname savo santykius vieni su kitais. Dėl to apaštalas Paulius ragina: „Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintume Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip Kristus jus priėmė“ (Rom 15, 5–6).
Kai prie Jordano rinkosi žmonės, Jonas Krikštytojas kai kuriuos iš jų skaudžiai barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Mt 3, 7–8). Jonas Krikštytojas matė fariziejų ir sadukiejų veidmainystę ir jiems skyrė aštrius žodžius: „Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10).
Jonas Krikštytojas paskelbė, kad po jo ateis galingesnis, kuris krikštys Šventąja Dvasia; jis išvalys savo kluoną – „kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Mt 3, 12).
Tas galingesnis už Joną Krikštytoją bus tuojau prie Jordano pasirodysiantis Jėzus Kristus. Jis bus panašus į Joną Krikštytoją: nuolankiems ir nuoširdžiai ieškantiems Dievo jis skirs gailestingumo sklidinus žodžius, o išpuikusius ir veidmainiaujančius skaudžiai bars. Meilė kartais reikalauja pasakyti skaudžius tiesos žodžius, nes tik tiesa gydo ir išlaisvina.
