Antrojoje Makabėjų knygoje pasakojama, kaip karalius Antiochas kankinimais nesėkmingai bandė priversti septynis brolius ir jų motiną garbinti stabus.
Pirmasis kankinamas brolis kalbėjo: „Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymams“ (2 Mak 7, 2).
Antrasis brolis žiaurios mirties akivaizdoje kalbėjo: „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui“ (2 Mak 7, 9).
Karalius vertė motiną, kad įkalbėtų jauniausiąjį sūnų paklusti jo įsakymui aukoti stabams, tačiau motina drąsino sūnų: „Nebijok šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir sutik mirtį, kad, pasigailėjimo metui atėjus, tave su jais atgaučiau“ (2 Mak 7, 29).
Klausantis šios septynių brolių ir motinos kankinystės istorijos, galima tiesiog gerėtis jų tvirtumu pakeliant žiauriausius kankinimus. Svarbu susiorientuoti, kas padėjo šiems broliams ir jų motinai būti tokiems tvirtiems. Atsakymas akivaizdus: tai tikėjimas į amžinąjį gyvenimą. Kankiniai sutinka prarasti žemiškąjį gyvenimą, kad laimėtų amžinąjį.
Žmonės vieni nuo kitų skiriasi amžiumi, tautybe, odos spalva, religija, bet pats didžiausias skirtumas, nulemiantis žmonių gyvenimo būdą ir pasirenkamas vertybes, yra tikėjimas į amžinąjį gyvenimą ar netikėjimas.
Neturėdamas tikėjimo į amžinąjį gyvenimą, žmogus praranda patį tvirčiausią gyvenimo pamatą.
Jeigu žmogus netiki Dievo ir po mirties jo laukiančio amžinojo gyvenimo, jei mąsto, kad visas jo gyvenimas tik trumpa atkarpa tarp gimimo ir mirties, o po to laukia tik kapo duobė, tuomet jis bus gundomas šiame žemiškajame gyvenime įsikurti kuo geriau, kad nestokotų turto, pinigų, garbės, pramogų bei malonumų. Ir jei šito nepasiekia, jis jaučiasi nelaimingas.
O jei prislegia didelės bėdos, o šalia nėra mylinčių asmenų, tuomet net gali aplankyti mintis, kam kentėti ir ar ne geriau pasitraukti iš šio gyvenimo. Dabartinė statistika yra negailestinga: savižudybių skaičiumi mes, lietuviai, Europoje pirmaujame.
Neturėdamas tikėjimo į amžinąjį gyvenimą, žmogus praranda patį tvirčiausią gyvenimo pamatą. Todėl nereikia stebėtis, kad, siekdamas pabėgti nuo ištikusių bėdų, dažnas griebiasi alkoholio ar narkotikų ir tokiu būdu patenka į dar didesnę bėdą – priklausomybę, iš kurios sunku išsivaduoti.
Tikėjimas yra brangiausia Dievo dovana, ir šią dovaną reikia ne tik branginti, bet ir ugdyti, nes tikėjimas mumyse gali augti, bet gali pamažu ir sunykti.
Jei mūsų šeimos nariai yra tikintys, jei bendraujame su tikinčiais žmonėmis, laikomės Dievo įsakymų, klausome sąžinės balso, skaitome tikėjimą ugdančias knygas, tuomet mūsų tikėjimas auga ir gilėja.
Tačiau jei mus supa tikėjimo nepaisantys žmonės ir, neduok Dieve, jei mes nepaisome Dievo įsakymų ir mūsų gyvenime yra daug nuodėmių, tuomet mūsų tikėjimas gali visiškai sunykti.
Įsidėmėtini Jėzaus žodžiai, kuriuos jis pasakė mirusiųjų prisikėlimą neigiantiems sadukiejams: „Kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, <…> nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jame gyvena“ (Lk 20, 35–36.38).
Dėkokime Dievui, kad jis pašaukė mus būti prisikėlimo vaikais, ir budėkime, kad jais ir būtume.
