Po stebuklingo duonos padauginimo (žr. Jn 6, 1–15) Jėzus kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! <…> Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“ (Jn 6, 26–27.33). Žmonėms prašant Dievo duonos, Jėzus sakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Žydai piktinosi, kad Jėzus pavadino save iš dangaus nužengusia duona.
Tuomet Jėzus dar aiškiau kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. <…> Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 51.54). Tai buvo Jėzaus pažadas maitinti žmones savo Kūnu ir Krauju; pažadas įsteigti Eucharistiją.
Sekmadienį po Švč. Trejybės šventės švenčiame Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventę (Devintines). Minime Vakarienę, kurios metu Jėzus įsteigė Eucharistiją. Evangelijoje pagal Luką skaitome: „Paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20).
Dabar šią Eucharistijos įsteigimo paslaptį minime ir sudabartiname kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė kviečia mus apmąstyti Eucharistijos įsteigimo slėpinį ir atnaujinti savo santykį su brangiausia Dievo meilės paslaptimi.
Mes, kurie dažnai dalyvaujame Mišiose ir net kasdien priimame Eucharistinę Duoną, galime apsiprasti ir pilnutinai neįvertinti to, kas vyksta ant Mišių altoriaus ir ką, eidami Komunijos, priimame. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė yra skirta tam, kad atnaujintume savo tikėjimą ir meilę Eucharistiniam Jėzui.
Mums labiausiai yra pažįstama draugų, tėvų, brolių, seserų ir sutuoktinių meilė, ir jaučiamės laimingi, kai būname jų mylimi. Tačiau pati gražiausia žmogiškoji meilė negali prilygti tai meilei, kuria Dievas mus myli.
Eucharistija yra neįkainojama Dievo dovana mums, žemės keleiviams. Žmogus tik tuomet jaučiasi laimingas, kai yra mylimas. Mums labiausiai yra pažįstama draugų, tėvų, brolių, seserų ir sutuoktinių meilė, ir jaučiamės laimingi, kai būname jų mylimi. Tačiau pati gražiausia žmogiškoji meilė negali prilygti tai meilei, kuria Dievas mus myli. Jėzus prieš savo mirtį, atsisveikindamas su mokiniais, kalbėjo: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Mus mylėdamas, Jėzus nesuabejojo už mus mirti ant kryžiaus; ši meilė taip pat nulėmė Jėzaus pasilikimą mūsų tarpe eucharistiniais pavidalais.
Suvokdami Jėzaus meilę, mes bandome, nors ir netobulai, atsiliepti, ir tai galime padaryti keliais būdais: dalyvaudami Mišiose, priimdami ar adoruodami Eucharistiją. Meilė Jėzui sekmadienio pareigą dalyvauti Mišiose padaro labai lengvą; meilė skatina dalyvaujant Mišiose priimti šv. Komuniją. Aišku, prieš tai pasitikrinus, ar esame Dievo malonėje, tai yra ar mūsų sąžinės neslegia kokia nors didelė nuodėmė, kurią reikėtų pašalinti priimant Sutaikinimo sakramentą. Meilė skatina dažniau adoruoti Eucharistiją – pabūti Jėzaus artumoje, išsakyti jam savo meilę ir su juo, kaip geriausiu draugu, aptarti savo kasdienį gyvenimą: džiaugsmus, rūpesčius, galbūt bėdas.
Kristaus Kūno ir Kraujo šventė tepasitarnauja mūsų tikėjimo ir meilės dangiškajam Svečiui atnaujinimui.
