XVIII amžiaus pabaigoje, po 1794 metų, uždrausta laidoti parapinių bažnyčių šventoriuose. Miesteliuose ir miestuose buvo atidarytos naujos kapinės. O jose dažnai buvo statomos koplyčios. Dalis jų sugriuvo, dalis – išliko. Mūsų rajone išliko medinės Luokės ir Tryškių kapinių koplyčios. Dėl jų tvarkymo Luokės ir Tryškių bendruomenių požiūriai labai skyrėsi.
Alvydas Ivoncius
Koplyčios buvo beveik visose parapijų centrų kapinėse
Iš Varnių bažnyčios mirties metrikų knygos žinome, kad tuo metu naujos kapinės įsteigtos prie kelio į Tryškius. 1795 metais pradėta laidoti Telšių kapinėse, dabartinėje Gėlių gatvėje. Bažnyčių šventoriuose leista laidoti kunigus (ir tai ne visuomet) arba bažnyčiai labai nusipelniusius asmenis.
Po šios kapinių reformos, vis dėlto leista ir toliau laidoti to meto filijinių bažnyčių šventoriuose, kaip Eigirdžių, Ubiškės ir kitų.
Išliko ir kaimų mažos kapinaitės. Jose pradėta drausti laidoti po 1827 metų. Todėl labai sparčiai pradėjo plėstis parapinių ir filijinių bažnyčių kapinės.
Po 1794 metų, uždraudus laidoti parapinių bažnyčių šventoriuose, šalia miestelių buvo įsteigtos naujos kapinės. Beveik visose tokiose kapinėse buvo pastatytos koplyčios, kuriose kai kurių bažnytinių švenčių dienomis laikytos šv. Mišios. O šiaip labiausiai koplyčios tarnavo šarvojimui ir Mišioms per laidotuves. Dėl didelio, ypač vaikų, mirtingumo parapijų kapinėse laidotuvės vykdavo vos ne kasdien. Matyt, kad nebūtų labai užimtos bažnyčios, nuspręsta kapinėse statyti koplyčias. Antra vertus, jos tarnavo ir velioniams šarvoti.
Pastatytos XIX amžiuje
Telšių rajone išliko Luokės ir Tryškių kapinių medinės koplyčios, statytos XIX amžiuje. Tiesa, neaišku, kada šių miestelių kapinėse buvo pastatytos pirmosios koplyčios.
Luokės kapinių koplyčia, pagal 1882 metų bažnyčios inventorių, pastatyta 1878 metais, 1877 metų gruodžio 21 dieną leidus Žemaičių vyskupystės konsistorijai. Kaip rašoma inventoriuje, koplyčia pastatyta už asmenines klebono lėšas. Stogas buvo nudažytas raudonais, o sienos – tamsiai geltonais aliejiniais dažais. Priekyje – keturios kolonos, viršuje virš stogo – nedidelis bokštelis. Koplyčioje – Nukryžiuotojo Viešpaties Kristaus altorius. Inventoriuje jis smulkiau neaprašomas.
Pagal inventorių, sienos viduje iki pusės buvo nudažytos aliejiniais dažais. „Bobinčiuje“ prie sienos buvo didelis kryžius su indu švęstam vandeniui. Prie įėjimo viršuje „choras“ – balkonėlis – su fisharmonija – vargonėliais, kainavusiais 250 sidabro rublių.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ (Nr.30)
