Ne paslaptis, jog „balto lapo baimė“, tikriausiai, aplankiusi ne vieną, kamuoja ir rašytojus. Kovoti su tuo, visi pasirenka skirtingai – vieni daro pertrauką arba visai nustoja rašyti, na, o kiti, tiesiog – rašo. Kauno technologijos universiteto kūrybinio rašymo lektorė Aldona Tüür teigia, kad nėra kito recepto: jei nori kažką parašyti, turi rašyti.
„Manau, kad svarbiausia yra atrasti motyvacijos, atsakyti sau į klausimą: dėl ko aš rašau ir kam. Aš, pavyzdžiui, rašau grupelei moterų, su kuriomis reguliariai susitinkame ir skaitome vienos kitų tekstus. Jei tie tekstai tampa knyga, kuri įdomi ir didesniam skaitytojų būriui – labai džiaugiuosi“, – apie savo patirtį rašant dalijasi A. Tüür.
Apie rašymą, baimes ir savo debiutinę knygą „Kiltų nuoma“ kalbamės su autore, Kauno technologijos universiteto (KTU) komunikacijos specialiste ir kūrybinio rašymo lektore Aldona Tüür.
– Daugelis kūrybinį rašymą skatina įvairiais pratimais, pavyzdžiui, laisvu rašymu. Kodėl rašymui reikia įkvėpimo?
– Nors ir skeptiškai žiūriu į visokias garsių žmonių citatas rastas internete, man patinka ši, priskiriama Pablo Picasso: „Įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi rasti tave dirbantį“. Menininkai, prie kurių priskirčiau ir rašytojus, neturi prabangos laukti, kol juos aplankys įkvėpimas, kitaip nieko nesukurtų – dienų būna visokių, kartais kurti lengva, kartais – sunku. (Beje, P. Picasso buvo vienas iš produktyviausių vizualiojo meno atstovų istorijoje – manoma, kad jo kūrybinį palikimą sudaro daugiau 50 tūkst. darbų!) Būna tokių dienų, kai viskas einasi lengvai kaip važiuojant dviračiu pavėjui, ir tokių, kai, atrodo, bandai plaukti prieš srovę, darai kažkokius judesius, bet lieki stovėti vietoje – jų pasitaiko visiems, ne tik rašytojams.
Štai tada ir padeda jūsų minėtieji pratimai: laisvasis rašymas, dienoraščio rašymas, tiesiog dienos įspūdžių aprašymas be jokios aiškios struktūros ar tikslo. Tekstai, parašyti tomis dienomis, kai nėra „įkvėpimo“, gali tapti savotišku kompostu, kuriame išdygs kūrinio sėkla. Be to, tikėtina, kad pats rašymo veiksmas įkvėps rašyti.
– Sakoma, jog jeigu gali mąstyti, tai gali ir rašyti, ką manote apie tai? Kaip būtų galima sudominti žmogų rašyti?
– Iš tiesų, mąstymas ir kalba susiję – abiejų jų vystymąsi galima stebėti augant vaikams. Tačiau man šioje mąstymo ir kalbos sąsajoje svarbiausia atrodo tai, kad rašymas padeda struktūruoti mintis, todėl geri rašytojai gana dažnai būna ir geri kalbėtojai. Manau tai ir galėtų būti pats didžiausias paskatinimas į rašymą žiūrėti rimtai.
Visgi yra ir kita pusė – perteklinis rašymas per daug nesusimąstant, ką rašai, kodėl ir kam. Šiandien turime galimybę rašyti ne tik dėl saviraiškos, sau, bet ir publikuoti, kalbėti didelėms auditorijoms. Turime realią galimybę daryti poveikį; ja naudojasi labai daug žmonių. Be jokio paskatinimo rašome visi, neišvengiamai – įvairaus dydžio ekranuose, skirtingais žanrais. Vis dėlto, ne visi skaitome tai, ką parašome, neskiriame laiko redagavimui, vietoj žinutės kuriame informacinį triukšmą.
Tad, labiau nei rašyti, noriu paskatinti skaityti, ką parašėme – ypač tai, kas skirta didesnei, nei jūsų artimųjų ratas, auditorijai.
– Jau nuo pat mažumės girdime, jog rašymas prasideda nuo skaitymo. Kaip šie dalykai susiję?
– Rašytojai dažniausiai būna labai atidūs ir aktyvūs skaitytojai. Ir atvirkščiai – neįsivaizduoju gero rašytojo, kuris neskaito knygų. Skaitydamas kitų autorių darbus iš jų mokaisi, gali pastebėti sprendimus, kuriuos jie priima, išbandyti juos savo tekste. Žinau, kad yra autorių, kurie bijo, jog kito žmogaus balsas įsibraus į jų tekstą, pakeis stilių ar panašiai. Esu girdėjusi, jog kai kurie, rašydami savo naują kūrinį, neskaito nieko, kad jokiu būdu nepradėtų rašyti taip, kaip tie kiti autoriai.
Aš skaitau visada. Būna tokių išskirtinių sunkių momentų, kaip, pavyzdžiui, prasidėjus karui, ar išgyvenant sunkią krizę, kai, atrodo, negali skaityti. Bet jie, bent jau man, trunka neilgai. Negaliu gyventi be gero romano prie lovos.
– Daugelis poetų ar rašytojų „nusvilę“ nuo meilės imasi plunksnos. Jiems tai vienas iš būdų reflektuoti save, ar buvusius santykius. Kaip jausmai veikia kūrybą?
– Man atrodo, kad to meile nusivylusio, kenčiančio menininko įvaizdis yra labiau romantiškas paveikslas nei tikrovė; tiesa, yra tokių poetų ir menininkų, kurie tą įvaizdį žūtbūt stengiasi pateisinti savo gyvenimu. Rašymas yra darbas. Kaip ir kiekvienas darbas, jis užima svarbią dalį gyvenime, kuriame atsitinka visko. Taip, jausmai veikia gebėjimą susikaupti. Man rašyti apie dalykus, kurie vyksta čia ir dabar neišeina. Negaliu rašyti nei apie pandemiją, nei apie Ukrainoje vykstantį karą. Būtent dėl to tikriausiai savo debiutiniame romane „Kiltų nuoma“ labiausiai man nepatiko rašyti apie Ievą – ta veikėja ir jos gyvenimas buvo per arti mano tuometinių išgyvenimų. Grįžus į Lietuvą apie Škotiją rašyti tapo lengviau.
Kita vertus, taip, rašymas yra būdas reflektuoti save ir santykius su žmonėmis, pasauliu. Pats rašymo veiksmas gali padėti sukurti šiokį tokį atstumą nuo skausmingų įvykių, tačiau tam, kad tekstas būtų kokybiškas, mano supratimu, reikia fiziškai ar laike atsitraukti nuo tų išgyvenimų, išlaukti, kol būsi pakankamai rami juos aprašyti.
– Ne kartą esu girdėjusi frazę „Rašymas – terapija“, ką apie tai manote? Su kuo dar galėtumėte sulyginti rašymą?
– Man labai patinka ši rašytojos Jane Smiley mintis: „Rašymas nėra terapija, bet jis gali būti terapiškas“. Rašymas keičia rašantįjį jau vien tuo, kad leidžia atsitraukti ir permąstyti gyvenimo įvykius. Tačiau, juk egzistuoja šokio, dailės, muzikos terapija, bet lygiagrečiai vyksta ir baleto, modernaus šokio spektakliai, dailės parodos ir koncertai. Kaip egzistuoja bibliotekininkės ir biblioterapeutai, taip yra rašytojų ir rašymo terapeutų – kartais tas pats žmogus gali būti ir tas, ir tas. Aš nesu.
Man, visų pirma, rašant tekstą, kurį ketinu publikuoti, svarbi to teksto meninė vertė. Kai rašau tekstą, noriu, kad pasaulyje padaugėtų grožio ir harmonijos, kad išaugtų tolerancija kitokiam požiūriui, įvairiems žmonėms. Man svarbu, kad skaitytojas atrastų save tame tekste, atpažintų tam tikrus dalykus, o juos atpažinęs sakytų: „Geras, ir man taip buvo, nesu vienišas“ arba: „Tu matai, kaip būna, niekada nebūčiau pagalvojęs, bet taip, tikėtina“.
Jei savo tekstu stengčiausi išspręsti savo vidines problemas, jis gal ir būtų įdomus, bet ne toks vertingas, nes būtų nukreiptas į mane, o ne į kitą. Kai rašau, aš pasakoju istoriją, ne guodžiuosi, bet tikiuosi dialogo – tegul ir virtualaus, vykstančio tik mano skaitytojo galvoje.
– Neseniai išleidote knygą „Kiltų nuoma“. Kaip kilo idėja parašyti knygą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Papasakokite apie tai.
Savo romaną „Kiltų nuoma“ pradėjau rašyti besimokydama rašymo praktikos magistrantūroje Škotijoje. Apsakymai apie kiltų nuomos darbuotojas ir klientus buvo mano kūrybinio portfolio dalis. Pirmas iššūkis man buvo apskritai sugalvoti apie ką rašyti ir paversti gyvenimą fikcija, grožine literatūra – buvau rašiusi tik publicistinius tekstus. Kai jau „įsirašiau“, tai tapo nebe sudėtinga, bet smagu.
Su antru iššūkiu susidūriau tada, kai supratau, kad norėsiu tuos apsakymus publikuoti lietuvių kalba, paversti knyga. Tada, susidariusi planą, pamačiau, kiek daug man dar liko parašyti ir galvojau, kad tai bus užsiėmimas visam gyvenimui – nelengva atrasti laiko ir motyvacijos rašymui, kai dirbi daugiau nei vienu etatu. Man padėjo tai, kad susiradau moterų rašytojų grupę, su kuria reguliariai susitikinėdama ir parašiau šį romaną.
Žinoma, pačiame rašymo procese netrūksta iššūkių – reikia sugalvoti siužeto posūkius, įtikinamai pavaizduoti veikėjų virsmą, tarpusavio santykius. Iššūkiu rašant tampa kiekvienas sakinys ar žodis, kiekviena dialogo eilutė; turi priimti gausybę sprendimų – kokio veikėjo požiūrio tašku pasakoti istoriją, kiek detalių palikti, o kiek – ištrinti, paliekant erdvės skaitytojui susikurti knygos pasaulį pačiam. Tačiau tai – malonūs iššūkiai, jie mobilizuoja, o jų sprendimas suteikia didelį pasitenkinimą.
– Kauno technologijos universitete dėstote kūrybinį rašymą, kaip studentams sekasi rašyti? Kokias pastebite tendencijas? Gal galite papasakoti, apie ką dažniausiai jie rašo?
– KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete dėstau ne tik kūrybinį rašymą, bet ir komunikacijos dalykus, taip pat vadovauju baigiamiesiems studentų projektams. Pastebėjau, kad jauniems žmonėms darosi vis lengviau rašyti angliškai, ir vis sunkiau – lietuviškai.
Stebiu ir dar vieną įdomią tendenciją: kadangi kūrybinį rašymą dėstau anglų kalba, ir baigiamuosius portfolio studentai taip pat turi parašyti angliškai, jie daug dažniau rašo apie žmones, kurių vardas Džonas ar Džeinė ir kurie gyvena Niujorke arba kitame JAV mieste, nei apie Marių ar Agnę, gyvenančius Kaune. Visai nesvarbu, kad dažnu atveju mano studentai niekada nesilankė už Atlanto – panašu, kad Holivudas mums padarė tokią įtaką, jog Amerika atrodo taip arti, lyg būtų kaimyninė valstybė.
Įdomu tai, kad jeigu kurse turiu užsieniečių, anglų kalba jų tekstams nedaro tokios įtakos – tų kūrinių veiksmas plėtojasi Ispanijoje, Prancūzijoje ar Indijoje; kartais užsieniečiai, o ne lietuviai man parašo apie gyvenimą Lietuvoje. Vaikinai gana dažnai rašo maginės fantastikos (angl. fantasy), o merginos – chick lit (iš anglų kalbos verčiama kaip naujoji moterų literatūra) žanro tekstus.
Vis dėlto, bet kokie apibendrinimai nebus mano studentams teisingi – esu sutikusi labai talentingų rašytojų, kuriems, tikiuosi, mano kursas tapo padrąsinimu tęsti tokią veiklą, o gal net ir pasirinkti rašymą savo profesija.
