Pasak edition.cnn.com, jei bronzos amžiaus Graikijoje norėjai išlaikyti savo žemę, galėjai pasielgti dar blogiau – ištekėti už pusbrolio.
Leipcigo (Vokietija) Makso Planko evoliucinės antropologijos instituto (Max Planck Institute for Evolutionary Anthropology) specialistai kartu su tarptautine partnerių komanda išanalizavo daugiau kaip 100 bronzos amžiaus žmonių iš Egėjo jūros regiono genomų.
Tyrimą, pirmadienį paskelbtą moksliniame žurnale „Nature Ecology & Evolution”, atlikusi komanda teigia, kad jų išvados suteikia „jaudinančių įžvalgų” apie Egėjo bronzos amžiaus žmonių socialinę santvarką.
Išanalizavę žmonių, palaidotų kapavietėje po namo kiemu Mikėnų kaimelio, esančio Graikijos žemyne, kapavietėje, DNR, mokslininkai sugebėjo atkurti XVI a. pr. m. e. jo gyventojų genealoginį medį.
Archeologas profesorius Filipas Stokhameris (Philipp Stockhammer), vienas iš pagrindinių tyrimo autorių, sakė CNN: „Mes norėjome pažvelgti, kaip buvo genetiškai susiję kartu palaidoti žmonės ir ką galima sužinoti apie genetinio giminingumo reikšmę visuomenės struktūrai.”
„Mums pavyko sudaryti pirmąją Viduržemio jūros regiono giminės genealogiją. Pažvelgę į tai, kas buvo palaidoti lauke, kieme, galime matyti, kas kartu gyveno šiame name.
„Galėjome pamatyti, kad, pavyzdžiui, trys sūnūs šiame name gyveno jau suaugę. Viena iš vedybų partnerių atsivedė savo seserį ir vaiką. Tai labai sudėtinga kartu gyvenusių žmonių grupė”.
Dar labiau nustebino atradimas, kad maždaug pusė salose gyvenusių žmonių susituokė su savo pusbroliais ir pusseserėmis, tuo tarpu žemyne tokių buvo maždaug trečdalis.
„Tai nėra šimtaprocentinis rodiklis, bet ne visi turi pusbrolius, – sakė Stockhammeris.
„Žmonės ištyrė tūkstančius protėvių genomų ir beveik nėra įrodymų, kad praeities visuomenėse būtų buvę pusbrolių ir pusseserių santuokų. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, tai tikrai išskirtinis dalykas”, – pridūrė jis.
Stockhammeris ir jo kolegos mano, kad tokias sąjungas lėmė ekonominiai sumetimai, kad būtų išvengta šeimos žemės dalybų.
Jis paaiškino: „Visa varomoji jėga – suvienyti žemę šeimoje. Jei pažvelgtumėte, ką žmonės augino, tai buvo vynuogės, taip pat alyvuogės alyvuogių aliejui, tačiau tiek vynuogėms, tiek alyvuogėms gali reikėti būti tam tikroje vietoje dešimtmečius.
„Jei tuokiamasi šeimoje, tai reiškia, kad orientuojamasi likti toje pačioje vietovėje”.
Jis sakė, kad, priešingai, kitose bronzos amžiaus Europos dalyse moterys, norėdamos ištekėti, dažnai keliaudavo šimtus mylių. Tose vietovėse ištekliai turėjo būti gausesni, aiškino jis.
„Graikijoje nėra daug vietos auginti derlių, o pasodintam derliui užaugti reikia dešimtmečių”, – sakė jis.
„Iš genominių įrodymų visiškai matome pusbrolio ir pusseserės santuoką. Tai daro per daug žmonių, kad būtų galima sakyti, jog tai grynas atsitiktinumas – tačiau jis nėra šimtaprocentinis.
Sakyčiau, kad tai buvo gana griežta praktika.
„Tai nerašyta taisyklė, nes visi tai darė”.
Stockhammeris paaiškino šio atradimo reikšmę, sakydamas: „Šių žinių dėka iš esmės esame priversti iš naujo permąstyti šio laikotarpio socialines organizacijas ir visuomenes, kurios stovėjo už šių nuostabių meno ir architektūros kūrinių.
Bronzos amžiaus šeima, nuimanti grūdų derlių, kaip pavaizdavo dailininkas Nikola Nevenovas.
