Tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvos žmonėms labiausiai žinomos teismų funkcijos – ginčių sprendimas ir sprendimų dėl fizinio asmens pripažinimo veiksniu arba ribotai veiksniu priėmimas.
Advokatų kontoros „Marger“ užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad ginčų sprendimo funkciją teismams priskiria 86 proc. Lietuvos žmonių, o teismų prievolę spręsti dėl fizinio asmens pripažinimo veiksniu arba ribotai veiksniu įvardija 62 proc. šalies gyventojų.
„Žmonės gerai žino teismą kaip pagrindinę teisingumą vykdančią bei ginčus nagrinėjančią instituciją, bet kitų teismo vykdomų funkcijų žinomumas mūsų šalies visuomenėje nėra pakankamas“, – sako advokatų kontoros „Marger“ vyresnysis teisininkas, advokatas Haroldas Ivanauskas.
Dalis funkcijų – visiškai nežinomos
Apklausos duomenimis, tik trečdaliui Lietuvos gyventojų yra žinoma, kad teismai atnaujina praleistus įstatymuose nustatytus terminus, tik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų kaip vieną iš teismų vykdomų funkcijų įvardija leidimų pirkti, parduoti ar įkeisti nekilnojamąjį turtą išdavimą.
„Tokie apklausos duomenys leidžia spręsti, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų apskritai nežino, jog šalies teismai vykdo visą eilę kitų, aukščiau nenurodytų funkcijų, kurios svarbios žmonėms ir jų žinojimas gali pasitarnauti mūsų šalies gyventojų kasdieniame gyvenime“, – kalba H. Ivanauskas.
Advokatas atkreipia dėmesį į teismų funkcijas, kurios žmonėms yra mažiau žinomos, tačiau itin aktualios.
Teismai:
- nustato įvairius juridinę reikšmę turinčius faktus;
- tvirtina taikos sutartis (įskaitant tuos atvejus, kai dar nėra jokio teisminio ginčo);
- paskelbia fizinius asmenis mirusiais ar nežinia kur esančiais;
- priima sprendimus dėl įvaikinimo;
- pripažįsta daiktus bešeimininkiais;
- nustato turto administravimą;
- nagrinėdami bylas, aiškina įstatymus;
- nagrinėdami bylas, vykdo vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę;
- išaiškina savo priimtus procesinius sprendimus;
- nagrinėja skundus dėl arbitražų priimtų sprendimų (ribotoje apimtyje, ne dėl ginčo esmės);
- pripažįsta užsienio teismų bei arbitražų sprendimus;
- taiko laikinąsias (reikalavimų užtikrinimo) priemones;
- tiria, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.
Taikos sutartis – dar prieš įsiplieskiant ginčui
H. Ivanausko teigimu, šis sąrašas nėra baigtinis, tačiau žmonės turi galimybę prisiminti kelias teismų funkcijas ir jomis naudotis praktikoje.
„Pavyzdžiui, teisė sudaryti taikos sutartį dažniausiai yra suprantama kaip teisė, kuria pasinaudoti galima tik bylą nagrinėjant teisme.
Nedaug kam yra žinoma, kad taikos sutartimi gali būti ne tik išsprendžiamas jau kilęs teisminis ginčas, bet ir užkertamas kelias tokiam ginčui kilti ateityje. Tai reiškia, jog taikos sutartis gali būti sudaryta ir siekiant išvengti ateityje potencialiai galinčio kilti teisminio ginčo“, – pasakoja advokatas.
Pasak advokato, tokią taikos sutartį jos šalys gali pateikti teismui patvirtinti taip vadinama supaprastinto proceso tvarka.
„Teismas tokias taikos sutartis patvirtina rašytinio proceso tvarka, t. y., šalims ar jų atstovams nedalyvaujant, prieš tai patikrinęs ir įsitikinęs, jog jam pateiktos tvirtinti taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui.
Tokia teismo patvirtinta taikos sutartis turi tokią pačią teisinę galią kaip ir taikos sutartis, patvirtinta bylą nagrinėjant teisme. Be to, kreipiantis į teismą dėl tokios taikos sutarties patvirtinimo jokio žyminio mokesčio mokėti nereikia“, – kalba H. Ivanauskas.
Taigi, susidarius ginčytinai situacijai, kurią dar galima išspręsti bendru sutarimu, verslui ir gyventojams advokatas pataria dažniau naudotis šia galimybe: „Ji nieko nekainuoja ir kartu leidžia išvengti bylinėjimosi teisme, kuris dažnai trunka ilgai bei pareikalauja nemažai papildomų išlaidų“.
Teismo vaidmuo svarbus ir po sprendimo priėmimo
H. Ivanauskas atkreipia dėmesį į teismų vaidmenį po procesinio sprendimo priėmimo: „Įsiteisėjęs teismo sprendimas to proceso dalyviams visada turi įstatymo galią bei privalo būti vykdomas nuo pat jo įsiteisėjimo dienos, tačiau susiklosčiusios objektyvios aplinkybės dažnai neleidžia to padaryti iš karto ar per priimtame sprendime nustatytą terminą.
Priimtą teismo sprendimą priverstinai vykdantis antstolis negali nukrypti nuo bendros sprendimų vykdymo tvarkos, be to, vykdymo procese taip pat dažnai kyla įvairių ginčų ir klausimų, todėl teismų kompetencija ir vykdomos funkcijos nesibaigia vien tik ties procesinių sprendimų priėmimu.“
Pasak H. Ivanausko, siekiant socialiai reikšmingų tikslų bei socialinio teisingumo, teismui taip pat yra suteikta teisė spręsti dėl savo priimtų procesinių sprendimų vykdymo tvarkos pakeitimo, sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo.
„Šiuos klausimus teismas gali spręsti tiek savo iniciatyva, tiek suinteresuotos šalies prašymu. Jei tokie klausimai nebuvo išspręsti priimant sprendimą dėl ginčo esmės, jie teismų yra išnagrinėjami rašytinio proceso tvarka priimant dėl to atskirą procesinį sprendimą“, – aiškina advokatas.
Jis atkreipia dėmesį, kad praktikoje dažnai susiklosto situacija, kai šalis, neturinti galimybės iš karto įvykdyti teismo sprendimą, įvairiais būdais vilkina priverstinio vykdymo procesą.
Pavyzdžiui, įsivelia į bereikalingus ginčus su priverstinio vykdymo veiksmus atliekančiu antstoliu, nors papildomo laiko teismo sprendimui įvykdyti siekianti gauti šalis šį tikslą gali pasiekti ir kitomis, ne itin plačiai žinomomis, tačiau neretai efektyvesnėmis priemonėmis.
Kreipiantis į sprendimą priėmusį teismą su prašymu dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo bei nurodant teismui objektyvias aplinkybes, būtinas tokiam prašymui patenkinti.
