Šiluvoje skaitome
O taip, Jūs atspėjote: knygą tokiu pavadinimu, be kunigų ir vienuolių, kuriems ji tiesiogiai skirta, gali paimti į rankas tik tie nabagai, kuriems… jos reikia darbui. Taip ir aš ją atsiverčiau ruošdamasi paskaitai apie susivaldymo dorybę – atsiverčiau ir jau nebegalėjau užversti kol prarijau ją visą, nustūmusi darbo užrašus į tolimiausią stalo kampą.
Knyga mane „pagavo“ kaip tik dėl to, kad nesu vienuolė, bet „normali“ – ištekėjusi, darbais ir krūva seklių pasaulietiškų reikalų nuo ryto iki vakaro apsikrovusi – moteris, gyvenanti įprastame pasaulyje, kur kiekviename žingsnyje tyko įvairiausio plauko pagundos, nuo ypač viliojančio pyragėlio vitrinoje iki apsikrovimo darbais, nes jie gi tokie įdomūs… Iš kur imti laiko, energijos, galų gale valios, proto, kantrybės?..
Autorius beda pirštu kaip tik į šią kebeknę: „Vienas iš dvasinio gyvenimo iššūkių jau nuo Edeno sodo laikų – suprasti, kad mes galime patirti laimę būdami riboti, o ne nepaisant mūsų ribotumo“ (p. 133). Paprastais žodžiais, su puikiu jumoro jausmu jis moko nesusipykti net su savo kūnu, kai po švenčių laikotarpio darosi baisoka lipti ant svarstyklių: „Gali atrodyti dorybinga skaistumą [ar apskritai susivaldymą – J. M.] įsivaizduoti kaip sielos viešpatavimą kūnui, dvasios – tam, kas gyvuliška, tačiau nėra krikščioniška, jei toks viešpatavimas suprantamas kaip prievartos forma, o ne kūniškumo, jausmingumo ir racionalumo įtraukimas į Dievo malone atkurtą darną“ (p. 166). Kaip tik žodis „darna“ yra raktas į krikščioniškąjį susivaldymo dorybės supratimą, atskleidžiamą šioje knygoje.
Nustembi, kai knyga apie skaistumą teigia, jog „esame kviečiami priimti gyvenimą apsčiai“ (p. 193). Tiesa, „jei esame gundomi meilės troškulį užmaskuoti alkoholiu, išsilaisvinsime tik tada, kai įsisąmoninsime mumyse slypintį Dievo troškulį. (…) Jei imame springti nuo savo troškimų, tai reiškia, kad pasitenkiname smulkiais dalykais“ (p. 194). O juk esame kviečiami trokšti maksimumo: prisiminkime, kaip šv. Kryžiaus Jonas, didysis atsižadėjimo (taigi, ir susivaldymo) mokytojas ragino mus būti ambicingus: „Idant skonėtumeisi viskuo, nenorėk skonėtis niekuo; idant turėtum viską, nenorėk turėti niekur nieko…“ Ten, kur mes regime bauginantį atsižadėjimą („nenorėk skonėtis niekuo…, nenorėk turėti niekur nieko“), Jean–Marie Gueullette moko įžvelgti tiesiog įžūlų siekį skonėtis viskuo ir turėti viską.
Dar didesnė nuostaba apima, kai jau pirmieji puslapiai sugriauna išankstinę nuostatą, kad knyga bus naivus skaistumo šlovinimas.
Dar didesnė nuostaba apima, kai jau pirmieji puslapiai sugriauna išankstinę nuostatą, kad knyga bus naivus skaistumo šlovinimas. Toli gražu ne: autorius žeria, kad taip, žinoma, šiandien gyvename kultūroje, kuri svyruoja tarp kraštutinumų „super“ ir „šlamštas“ (p. 21); taip, žinoma, mūsų gyvenimas yra paženklintas stokos (p. 132); taip, žinoma, skaistumas (ir bet kuris kitas susivaldymas) yra kova (p. 166); taip, žinoma, kiekvienam pradedančiam krikščioniui „lengviau galvoti, kad yra pašauktas mylėti visus žmones, išskyrus vieną“ – save patį (p. 199)… Autorius kalba kaip praktikas, ilgus metus ieškojęs atsakymo ne tik į savo asmeninio gyvenimo keliamus iššūkius, bet ir padėjęs jų ieškoti dominikonams naujokams, savo dvasiškai vadovaujamiems pasauliečiams ir taip pat studentams teologijos fakultete Lione.
Galiausiai negaliu nepaminėti to, kaip smagu skaityti nepaprastai sklandų knygos tekstą – deja, tai retokai pasitaikantis malonumas iš užsienio kalbų išverstos literatūros jūroje. Su džiaugsmu skonėjausi (šv. Kryžiaus Jono sąvoka, tad – leistina tekste apie susivaldymo dorybę) tuo, kaip kruopščiai knygą iš prancūzų kalbos išvertusi Ilona Valujevičienė pasvėrė ir parinko lietuviškus atitikmenis keblioms originalo sąvokoms, pavyzdžiui, célibat, kuris anaiptol ne visada reiškia „dvasininkams privalomą viengungystę“ (p. 15), plačiareikšmį trouble – „susijaudinimas, jaudulys“ (p. 39), désir – „aistra, troškimas“ (p. 43)…
Tad, brangūs skaitytojai ir skaitytojos, kviečiu drąsiai imti į rankas šią knygą ir pasimėgauti ne tik skaitymu, bet ir atradimu, kad susivaldymas yra „puikus kelias patirti iš dorybės kylantį malonumą“ (p. 202).
