Kalbant apie visapusišką vaiko augimą, neabejotinai vienas svarbiausių raktažodžių yra mokytojas. Deja, Lietuvoje pastaraisiais metais ypač daug kalbama apie šios profesijos atstovų stygių ir nedžiuginančias ateities perspektyvas.
Vieni pedagogai streikuoja, kiti – palieka mokyklas neatsigręždami. Tačiau kai kurie, net ir matydami šią pasiutpolkę, renkasi mokytojo kelią. „Kiekviena istorija prasideda nuo drąsaus žingsnio“, – atskleidžia pradinių klasių mokytoja Austėja Pašviestytė.
Drąsos ir reiklumo sau nestokojanti jauna mokytoja sako, kad baimės žengti į mokyklą neturėjo, o ir visuomenėje vyraujantys stereotipai neatbaidė. Pradinių klasių mokytoja pasakoja, kad pokyčiai gyvenime ją atvedė netikėta, tačiau labai prasminga linkme. Interviu metu pedagogė atskleidžia ir mažai girdimą savo profesijos pusę – kaip ugdant asmenybę augi pats ir kodėl šiais laikais humanistinė pedagogika yra ypač aktuali.
– Mokytojo profesija yra pamatinė, kai kalbame apie vaiko ugdymą ir mūsų šalies ateitį. Kas paskatino rinktis būtent šią profesiją? Koks jūsų asmeninis kelias?
– Kiekviena istorija prasideda nuo drąsaus žingsnio. Taip nutiko ir man. Baigusi lietuvių filologijos ir komunikacijos studijas, ieškojau savęs įvairiose srityse, o įdomiausia tai, kad niekada nesusimąsčiau, jog galėčiau tapti mokytoja. Čia pasitvirtino posakis: „Niekada nesakyk niekada“!
Dabar, po ketverių metų darbo ir dviejų papildomų studijų, galiu pasakyti, kad šis drąsus žingsnis atvedė mane į kasdienius atradimus kartu su vaikais, iššūkius ir jų sprendimų paieškas bei naujas žinias. Mokytojos darbas man yra be galo prasmingas ir atnešantis daug džiugių akimirkų.
– Ar jums, kaip pedagogui, svarbu ne tik auginti asmenybes, bet ir augti pačiai?
– Žinoma. Mokytojas turi domėtis naujovėmis, pažinti jį supančią bei nuolat besikeičiančią aplinką, mokytis ir atrasti prasmingus dalykus, kuriuos gali integruoti į savo pamokas. Na, o viso darbo grįžtamasis ryšys yra ypatingos vaikų emocijos ir padėkos. Būtent tokiais momentais žinai, kad viską darai teisingai.
– Esate humanistinio ugdymo atstovė. Kuo remiasi šis ugdymas ir kuo jis svarbus šiuolaikiniame pasaulyje?
– Taip, savo darbo su vaikais kelią aš pradėjau Vilniaus Humanistinėje mokykloje. Mane sužavėjo mokyklos filosofija, kuri kalba apie visapusišką kilnios ir kultūringos asmenybės ugdymą, abipusį supratimą ir pasitikėjimą, bendrystės ir bendradarbiavimo svarbą, nuolatinį bendravimą ir ryšio kūrimą su vaikais. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbu būtent šias vertybes atsakingai ir sąmoningai perteikti vaikams, lavinti jų jausmus ir efektyviai mokytis kasdien kartu su jais.
– Vilniaus humanistinėje mokykloje labai svarbūs ne tik akademiniai rezultatai ir asmenybės augimas. Šiame ugdyme akcentuojama bendrystė, apie kurią jau šiek tiek užsiminėte. Kuo ji svarbi?
– Šiuolaikiniame pasaulyje bendrystė yra vertybė. Juk mes visą laiką būname tarp žmonių, bendraujame, bendradarbiaujame, mokomės vieni iš kitų. Tam, kad visa tai vyktų sklandžiai, reikalingas tarpusavio ryšys. Bendrystę reikia nuolat kurti, skatinti ir išsaugoti. Būtent todėl mūsų mokykloje vaikai mokosi pagarbos vienas kitam, priėmimo, rūpinimosi kitais, atsakomybės, tikėjimo ir pasitikėjimo, empatijos, draugiškumo.
Bendrystė mūsų mokykloje kuriama ir keliaujant, kuriant naujas ir nepažintas patirtis. Kartu su vaikais mėgaujamės aplinkos pažinimu, dalyvaujame ekspedicijose, mokomės tapti herojais misijose! Neabejotinai – visos šios patirtys taip pat kuria bendrystę.
– Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti šiandieninis pedagogas?
– Geras mokytojas turi būti nuolat besidomintis naujovėmis, kūrybingas, veržlus, drąsus, rūpestingas, smalsus, komunikabilus, empatiškas ir, žinoma, teisingas. Taip pat, manau, kad pedagogas turėtų turėti stiprų vertybinį pagrindą.
– Ypač daug kalbama apie tai, kad vaikus kaip niekada sunku sudominti. Kaip jūs sudominate mokinius ir išlaikote vaikų dėmesį visos pamokos metu?
– Pradinių klasių mokiniams įdomu viskas, jie smalsūs ir siekiantys žinių, o pamokų metu svarbu komunikuoti su vaikais, kurti tarpusavio ryšį, pažinti kiekvieną iš jų, išklausyti jų lūkesčius ir atsižvelgti į poreikius. Tai darau ir aš.
Pamokų metu aktyviai bendrauju su vaikais, stengiuosi mokomąją medžiagą pateikti įdomiai, originaliai, šiuolaikiškai bei prasmingai, suteikiu galimybę kiekvienam vaikui dirbti pagal savo galimybes, skatinu tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą. Su vaikais išbandome daug skirtingų veiklų, todėl ir dėmesį mokiniai išlaiko daug lengviau. Beje, vaikai taip pat nuolat dalijasi originaliomis idėjomis, kurias galima įgyvendinti ir pateikti jiems kartu su mokomąja medžiaga.
– Su kokiais iššūkiais, jūsų akimis, šiandien susiduria mokytojai?
– Mokytojas neišvengiamai ir tikrai kasdien susiduria su iššūkiais, tačiau kiekvienas pedagogas iššūkius vertina individualiai. Vieniems mokytojams iššūkis gali būti nuolat besikeičiančios technologijos ir jų integravimas, kitiems mokytojams iššūkis – didelė atsakomybė, mokinių sudominimas ar tarpusavio ryšio užmezgimas. Taip, mokytojo darbas emociškai nėra lengvas, tačiau visi iššūkiai leidžia išsinešti naujas patirtis bei pamokas.
– Austėja, kas darbe jums yra didžiausias įkvėpimas?
– Didžiausias įkvėpimas – vaikų dėkingumas, šypsenos, emocijos ir galimybė tobulėti. Mokykloje tikrai dažnai rengiami mokymai, seminarai, praktinės veiklos. Tai taip pat mane įkvepia, nes galiu augti ir tobulėti ir kaip mokytoja, ir kaip asmenybė.
Dėkoju už pokalbį.
