Dievų lemputės
1936 m. viename iš garsiosios Egipto Cheopso piramidės koridorių buvo rastas 13 cm dydžio indas, kurio viduje buvo varinis cilindras su geležine šerdimi.
Mokslininkai padarė išvadą, kad tai, ko gera, seniausia pasaulyje elektros baterija, pagaminta maždaug 250 metų prieš mūsų erą. Dabar šis radinys saugomas Bagdado istorijos muziejuje. Visai gali būti, kad senovės egiptiečiams buvo žinoma elektra.
Pavyzdžiui, ant deivės Hator šventyklos, esančios netoli Luksoro, sienų yra keistų piešinių, kuriuose dievai rankose laiko keistus daiktus, primenančius kolbas su gyvatėmis viduje.
„Aš verčiau egiptiečių hieroglifus, – pasakoja istorikas Reinhartas Habekas (Reinhart Habeck), tyrinėjęs tuos piešinius. – Žinoma, ten nėra aprašyta elektros lemputė, bet kai kuriuose aprašymuose kalbama apie „šviečiančią gyvatę” – taip buvo vadinamas Harsomtas.
Suprantama, jie savaip apibūdindavo tuos daiktus. Pasitaiko 40 cm dydžio objekto aprašymų.
Tai tikriausiai elektros generatorius, ant jo vaizduojama „oro dvasia Šu”.
Vertinant elektrotechnikos požiūriu tai reiškia, kad viduje buvo mažai oro. Oras buvo išpumpuojamas vakuumine pompa.
Tai yra kuo daugiau oro išpumpuojama, tuo stipresnis apšviečiamasis efektas.
Naudojantis šiuo modeliu, galima išgauti įvairaus stiprumo apšvietą.”
Senovės raketos variklis
Suprantama, analogiškų radinių, pralenkiančių savo epochas, pasitaiko ir kitose pasaulio šalyse.
Pavyzdžiui, 10-ojo dešimtmečio pradžioje Uralo aukso ieškotojai aptiko rankų darbo spiralės formos 3-30 mm ilgio objektų.
Didesnės spyruoklės buvo pagamintos iš vario, mažesnės – iš volframo ir molibdeno.
Mokslininkai niekaip nesugeba suprasti spiralių paskirties.
Ne per seniausiai NASA inžinierius Kristoferis Danas (Christopher Dunn) iškėlė hipotezę, kad tai – mūsų tolimų protėvių sukurto raketos variklio detalės.
Stounhendžas – paskutinis astronomijos žodis?
Tradiciškai manoma, kad Stounhendžas ir kiti megalitiniai statiniai yra senovinės šventyklos.
Bet yra ir versijų, kad tai – buvusios observatorijos. Visai gali būti, kad jas pastatę žmonės apie kosmosą nusimanė kur kas daugiau, negu galime įsivaizduoti.
Pavyzdžiui, pagal Stounhendžo akmens luitų padėtį galima apskaičiuoti Saulės tekėjimo ir laidos laiką, žiemos ir vasaros saulėgrįžų, Saulės užtemimų datas…
Maža to, būtent pagal Stounhendžą šiuolaikiniai astrofizikai nustatė, kad tam tikros rūšies užtemimai vyksta kas 56 metus, – šios akmeninės observatorijos užtemimų prognozės yra tikslesnės negu šiuolaikinių kalendorių.
Tyrinėtojų nuomone, pagal funkcijas Stounhendžas nenusileidžia šiuolaikinėms observatorijoms, o gal jas net pranoksta.
Tos epochos žmonės ne tik nusimanė apie Saulės sistemos sandarą, bet ir galėjo prognozuoti įvairius kosmoso reiškinius, tokius kaip pokyčiai Saulėje, meteorų srautai arba prie Žemės artėjančios kometos ir asteroidai.
Yra Stounhendžo analogų ir kitose Žemės rutulio vietose.
Štai Škotijos Meinlando saloje yra Brodgaro ratas – apskritas griovys, kurio dugne išdėlioti 27 akmenys. Archeologai nustatė apytikslę jo atsiradimo datą – prieš 4000 metų.
Tai neabejotinai buvo kulto objektas, bet ne tik: akmenys išdėlioti taip, kad tam tikromis dienomis galima tiksliai nustatyti Saulės padėtį. Yra ir dar senesnių tokio pobūdžio statinių.
Tai Giobekli-Tepe Turkijoje (amžius apie 11,5 tūkst. metų), taip pat Karaundžas Armėnijoje (7 tūkst. metų), Arkaimas(Uralas, Rusija). Tokių ratų paskirtis – astronominis laiko matavimas.
Kodėl mes įsivaizduojame, kad žinome daugiau už savo protėvius? Ar ne laikas prisiminti posakį „Nauja – tai užmiršta sena”? Visus tuos artefaktus galėjo sukurti dingusių arba palaipsniui sunykusių civilizacijų atstovai, remdamiesi žiniomis, kurios vėliau buvo pamirštos.
Šiuolaikinės technologijos – tik pakartojimas to, ką žmonės kadaise sukūrė…
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
