Gegužės 20-ąją Samuelio Bako muziejuje įvyks unikalus šešėlių teatro ir animacijos performansas „11 legendų apie pabaisas ir akmeninius herojus“, kurio autorė – prieš metus iš Mariupolio į Lietuvą atvykusi Marija Kutniakova.
Iki karo Marija dirbo ir televizijos žurnaliste, ir viešųjų ryšių agentūros turinio kūrėja, vaidino mėgėjų teatre „Teatromanija“, dirbo kultūros įstaigose, daug fotografavo.
Marija su šeima atvyko į Lietuvą prieš metus. Iki karo Ukrainoje ji dirbo Mariupolio televizijoje TV7, bet prasidėjus Maidano įvykiams išėjo, nes Mariupolis yra buvusio prezidento Viktoro Janukovičiaus, aršaus oranžinės revoliucijos priešininko, gimtinė. Televizijoje dirbantys žurnalistai buvo priversti rengti reportažus, kuriuose niekino Maidano judėjimo dalyvius, menkino jų siekius. Tada Marija dirbo viešųjų ryšių agentūroje, šiuolaikinio meno centre, Kultūros centre, Donecko regiono startuolių centre.
Prasidėjus karui Marija ir jos šeima turėjo trauktis, nes tiesiog per stebuklą liko gyvi po Mariupolio dramos teatro bombardavimo, o būtent tame teatre ir slėpėsi.
Šiuo metu ji per nuotolį dirba komunikacijos vadybininke visuomeninėje organizacijoje „Štuka“. Ši organizacija anksčiau vykdė kultūrinę veiklą, o dabar veža į karinių veiksmų zoną humanitarinę pagalbą – maisto produktus, medicinos, higienos reikmenis vietiniams gyventojams.
Taip pat Marijos iniciatyva veikia kompanija, judėjimas „Маріуполь у вигнанні / Mariupol in exile“, net Lietuvoje vyksta įvairūs renginiai. O mėgstanti fotografuoti Marija sukūrė įvairiausių svarbių, istorinių statinių albumą, nes daugumos šių objektų jau nebėra. Ir nors Vilniuje jai pakanka veiklos, ji nuolat ilgisi savo gimtųjų vietų ir norėtų kuo greičiau grįžti į Ukrainą.
„11 legendų apie pabaisas ir akmeninius herojus“ – M. Kutniakovos sukurtas pasakojimas, aliuzija į akmenis kaip namų, savojo miesto simbolį. Jos kuriamas herojus bando iš griuvėsių prikelti buvusį pasaulį, gražiausius pastatus ir atstatyti miestą, kurio jau nebėra. Plačiau apie tai kalbamės su M. Kutniakova.
– Pradėkime nuo premjeros. Kokia tai idėja, ką jūs pasakojate spektaklyje?
– Samuelio Bako muziejus pakvietė dalyvauti Muziejų naktyje ir pirma idėja buvo paskaita, per kurią kalbėtume apie mano gimtųjų vietų Donecko ir Luhansko istorinius pastatus, kurie išliko per karą ir kurie sugriauti.
Pamačiau, kad Muziejų nakties programa labai sausa. Pradėjome mąstyti, kaip šią informaciją pateikti kitaip. Nenorėjau, kad tai būtų tragiškas renginys, nes negatyvių emocijų ir taip gana. Sumanėme paskaitą paversti performansu, mano draugė, puiki dailininkė iš Ukrainos, paruošė animaciją. Parodysime pastatų istorijas kaip mažas pasakas.
Tas istorijas pavertėme animacijos ir šešėlių teatru. Spektaklis vyks lietuvių ir ukrainiečių kalbomis. Tačiau beveik visą informaciją pateikiame gestų, judesių kalba, kuri visiems suprantama.
Kiekvienas namas susijęs su žmonių likimais. Jūs statote gražų namą, jis nuostabus, bet jo siela yra žmonės. Ir jeigu žmonės išeina, žūsta, palieka miestus, kaip Luhansko ir Donecko srityse, miestai nyksta. Tie pastatai net ir likę sveiki stovi tušti, apleisti, miršta.
Bet žmogus gali bet kada grįžti ir pastatai vėl atgis. Taigi mūsų istorijos apie pabaisas, apie akmeninius herojus, tai, kas dabar atrodo sugriauta ir apleista, bet jei sugrįš žmogus, gali sužydėti, atgyti, įgauti naują prasmę.
– Marija, jūs kalbate karo akivaizdoje apie tai, kas bus po pergalės? Ar jūs tikite tuo?
– Taip, aš tuo tikiu. Mano gimtasis Mariupolis per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriautas sovietinės aviacijos neva jį vaduojant. Taigi ta pati armija jį griovė: desantas ir ištisinis bombardavimas, nesvarbu, ar nacių kariuomenė, ar taikūs gyventojai. Tokie buvo mūsų išvaduotojai.
Mano močiutei buvo 16 metų, kai vokiečiai užpuolė, jos seserys ir mama trejus metus buvo evakuacijoje prie Uralo. Kai išgirdo per radiją, kad Mariupolis išlaisvintas, grįžo. Ji labai dažnai pasakodavo apie pamatytą vaizdą. Mes turime Taikos prospektą, kuris anksčiau vadinosi Lenino.
„Maša, – sakydavo, – tu net neįsivaizduoji, aš važiavau Taikos prospektu, o visi pastatai sugriauti, apanglėję, nieko nelikę, tai siaubas.“
Dabar aš pamačiau tą patį. Suprantu, kad jau nebus, kaip buvo, bus kitas Mariupolis, su kitais gyventojais, kitomis prasmėmis. Bet tikiu, kad karas pasibaigs ir Donecko ir Luhansko sritys nebebus ta pilkoji zona. Rusijos teritorija prie sienos bus pilkoji zona.
– Jūs prieš metus atvykote į Lietuvą. Ar jau matėte tuos sugriautus Mariupolio pastatus, sugriautą miestą?
– Mes išėjome iš Mariupolio pėsčiomis kovo 17-ąją. Patys baisiausi mėnesiai buvo kovas ir balandis. Baisiausi, nes gegužės 16-ąją Mariupolio įgula pasidavė į nelaisvę, 2 tūkst. gynėjų, ne tik „Azovstalio“, tapo belaisviais.
Mūsų istorija tokia. Kovo 10-ąją, Taraso Ševčenkos mirties dieną, aš, mama, sesuo ir mūsų katė Myška buvome namuose, kai į namą pataikė „Grad“ sviediniai. Žuvo kaimynai, mūsų butas buvo sugriautas, perėjome pas kitus kaimynus. Sėdėjome šešiese koridoriuje šešias dienas beveik be maisto ir vandens. Namas nuolat virpėjo nuo bombardavimų, nespėdavome skaičiuoti antskrydžių.
Kai baigėsi ir maisto, ir vandens likučiai, supratome, kad joks burtininkas mūsų neišgelbės. Ir staiga pamatėme ukrainiečių tanką kieme. Paklausėme jų, kokia situacija. Mes gyvenome 13-ame Mariupolio rajone, o paskutinis nuo centro – 23-iasis. Kariškiai mums sako, kad jau užėmė 14-ąjį mikrorajoną, rusai visiškai priartėjo. Tada supratome, kad reikia trauktis, nes susitikti su rusų kariais mes nenorime.
Bet susitikome. Iš namų išbėgome kovo 16-ąją, auštant. Gretimoje gatvėje stovėjo rusų tankas su Z raide, jis pradėjo į mus šaudyti. Štai bėgu apsirengusi striuke, rankoje katės krepšelis, juk nesu tanko taikinys, atrodau kaip tolimas karui žmogus. Žinai, kad jie niekšai, priešai, bet bandai kažkaip logiškai galvoti. Atbėgome į Mariupolio teatrą.
– Kuris tapo baisios rusų agresijos simboliu…
– Taip. Atbėgome prieš dvi valandas iki bombardavimo. Sklandė gandai, kad Ukraina išsiuntė į Mariupolį autobusus su humanitarine pagalba, maistu, vaistais, nes mieste prasidėjo humanitarinė krizė, nieko nebuvo. Ir tie autobusai evakuos gyventojus. O teatras buvo viena iš susirinkimo vietų. Nes jeigu kam atsikurdavo ryšys, matydavo ministerijos žinutes, kad tokia pagalba atvyksta.
Bet rusai humanitarinio konvojaus į Mariupolį neįleido. Jie ištisai bombardavo miestą, neįleido pagalbos, o žmonėms neleido išvykti. Mano kaimynai mirė iš bado. Ir tai įvyko 2022 metais, suprantate? Kai apie tai pasakoju, žmonės nesupranta.
Taip, po vasario 24-osios visi lėkėme į parduotuves, prisipirkome, kiek galėjome, bet juk tu nesitiki, kad ilgam laikui, kad bus blokada. Tiesiog turi maisto atsargų. Bet štai į tavo virtuvę pataiko sviedinys ir tu nebeturi atsargų. Arba virtuvėje stovi dubuo su vandeniu, į kurį prikrito tinko. Bute nėra langų ir kovo mėnesį naktį vanduo virsta ledu, kurį pramuši ir geri. Buvo atvejų, kai žmonės tiesiog iššokdavo pro langą nuo viso to streso. Mes suteikėme pagalbą kaimynui, kurį sužeidė lango šukė, pateko į plaučius.
O paskambinti nėra kam, nes pirmiausia, ką padarė rusai, subombardavo ligonines ir gaisrines. Pagalbos nebuvo. Bet žinojome, kur yra mūsų kariniai daliniai ir kaimynai bėgo pagalbos, atsiuntė karinį gydytoją, bet per tą laiką kaimynas nukraujavo ir mirė. Nieko negalėjome padaryti.
Taigi mums labai pasisekė, kad išgyvenome tą baisų teatro bombardavimą ir po to supratome, kad vilčių nėra. Nes prieš tai dar manėme, kad gyvenamasis namas negali būti taikinys. Greičiausiai jie nepataikė į kažkokį karinį objektą, apie kurį mes nežinome, manėme, kad rusai gal blogą techniką turi ar tiesiog idiotai. Nes nesupranti, kodėl raketos lekia į gyvenamuosius namus, mokyklas.
O po dramos teatro jau visi žinojome, kas vyksta. Nes visi kultūros objektai, prasidėjus karui, pasakė, kad „mes atviri, turime rūsius, kur galima pasislėpti, ateikite“. Miesto valdžia ten atveždavo vandens, maisto, patys žmonės organizavo pagalbą. Nes visi karo akivaizdoje susivienijo, susirinkdavo šeimos, mūsų kaimynai, 15 žmonių, sėdėjo dviejų kambarių bute, kad nepasimestų. Po dramos teatro supratome, kad jie atėjo mūsų žudyti.
– Kad tai ne karas, tai – naikinimas.
– Taip, tai genocidas. Štai Mariupolis 8 metus buvo 10 kilometrų nuo karo veiksmų zonos. Kai ten vyko mūšiai, visi Mariupolyje girdėdavo. Žmonės kartais klausia, kodėl prasidėjus plačiai intervencijai jūs neišvažiavote. Todėl kad 2014 metais Mariupolis 3 mėnesius buvo okupuotas, užimti visi pastatai, ant miesto tarybos pastato stovėjo kulkosvaidis. Net tas „referendumas“ vyko.
Miestas 3 mėnesius buvo okupuotas, o po to naujai sukurtas „Azovo“ pulkas pradėjo Mariupolio išlaisvinimo operaciją ir birželio 13-ąją kasmet švęsdavome išlaisvinimo nuo rašistų okupacijos dieną.
Donecką užėmė, o mus išlaisvino. Taigi mes tikėjomės, kad jeigu tuomet, kai mūsų armija dar buvo silpna, nepasiruošusi, sugebėjome išstumti juos, tai dabar mes tikrai sugebėsime. Daugelis mano pažįstamų sakė: mes liksime iki galo. Jie taip ir darė.
Bet mums ir į galvą negalėjo ateiti, kad pradės naikinti ištisiniu, srautiniu bombardavimu. Juk visi girdėjome istorijas apie Siriją, Alepą. Ten buvo ta pati rusų taktika, sugriovė visas ligonines, maisto sandėlius ir laikė žmones blokadoje. Ir Mariupolio mėsininkas yra tas pats generolas, kuris vykdė Alepo bombardavimus.
– Klausausi jūsų, Marija, ir galvoju, kokia jūs stipri. Tai, ką pasakojate, yra siaubinga. Perskaičiau vieną jūsų prisiminimą: prieš metus rašėte, kad dabar galėtų būti vasaros sezonas, dirbtumėte, gyventumėte gražiame mieste, o dabar populiariausias darbas yra lavonų laidojimas. Bet šiandien pasakojate tvirtai ir net su optimizmu. Ir net jūsų spektaklis kalba ne apie karą, o apie sugrįžimą, atkūrimą. Iš kur jumyse visa tai?
– Kaip sakė Golda Meir, žydai negali sau leisti tokios prabangos kaip pesimizmas. Man atrodo, labai gerai pasakyta. Suprantama, kad dabar labai daug emocijų – pyktis, neapykanta, keršto troškimas, netekties skausmas. Nes iš esmės tavo gyvenimas sugriautas.
Kaip sakau, juk nesusirinkau daiktų ir neišvažiavau iš miesto planuodama. Neturiu galimybės panorėjusi grįžti. Visi mano pažįstami yra skirtingose šalyse ir nežinia, kada pasimatysim. Neturiu savo darbo, vietos, kuriose vyko svarbūs mano gyvenimo įvykiai, sunaikintos. Tai baisus jausmas, jis skandina. Bet mūsų šeimoje visi seneliai ir močiutės išgyveno karus.
Visada vyko kataklizmai. Ukrainiečių tauta šimtmečiais kovoja, ką su ja bedarytų holodomorai, genocidai, mes nepraradome savo kalbos, identiteto, kultūros. Mes kaip kokie gyvybingi niekšai vis išlikdavome ir atgydavome. Tai nacionalinis bruožas.
Pas mus šiuo metu epogėjų išgyvena standupai, humoras. Tiesiog sprogimas. Vyksta turai, koncertai ir Ukrainoje, ir užsienyje. Tai palaiko. Ir muzika – niekada nebuvo tokio atlikėjų skaičiaus, žmonės rašo eiles, kuria muziką. Tiesiog vyksta kūrybinis sprogimas.
Svarbiausia, kad stengiamės savyje išlaikyti pozityvias emocijas. Nes jei nuskęsime negatyve, pyktyje, vadinasi, jie laimėjo. Juk jie neužėmė Mariupolio, jie užėmė griuvėsius. Dauguma gyventojų išvažiavo iš miesto, nes negalėjo likti okupacijoje.
Taigi aš ir mano Mariupolis liko neužimti. Niekada ir nieko negali įvykti, kad aš pripažinčiau šias teritorijas rusiškomis, pripažinčiau Rusijos teisės viršenybę. Tai moralinė pergalė ir ji įmanoma tik tada, jeigu brandini savyje mintis apie ateitį. Ir ne tai, ką bausim už nusikaltimus, nors ir tai labai svarbu, bet galvoji, kaip padėti žmonėms fronte, okupacijoje. Daug galvoju, o kas bus po karo, tai mane labai stipriai palaiko.
– Neseniai perskaičiau JT ekspertų išvadą, kad toks kryptingai Rusijos vykdomas ukrainiečių kultūros naikinimas yra bandymas apskritai naikinti ukrainiečių identitetą. Sakėte, kad ukrainiečiai išlaikė savo kalbą, bet visgi Rusija labai stengėsi mažinti jos vartojimą. Ar jūs sutiktumėte, kad karas sutelkė Ukrainą, sustiprino jos identitetą. Teko matyti reportažą, kur rusakalbis Ukrainos gyventojas sako: „Mokysiuos ukrainietiškai, nenoriu girdėti rusų kalbos.“
– Taip, jeigu galima pasakyti, tai yra teigiama karo pusė. Pavyzdžiui, aš esu iš rusakalbio regiono, mano šeimoje yra ir Azovo graikų, senelis iš Lenkijos teritorijos. Bet mano internacionalinė šeima pamažu pasitraukė nuo savo gimtųjų kalbų – lenkų, jidiš, graikų, totorių, visi ėmė kalbėti rusiškai. Nes identifikuotis kitos tautos žmogumi buvo pavojinga.
Mano pavardė skamba rusiškai – Kutniakova. Bet ši pavardė buvo Kutniak. Ją rusifikavo be šeimos leidimo, kai išdavė sovietinius pasus. Mano šeima dabar nori susigrąžinti ukrainietišką pavardę. Derusifikuotis.
Tuomet žmonės negalvojo, kad tai tarptautinė kalba, tai buvo susieta su konkrečiais įvykiais, jei esi ukrainietis, gana pavojinga. Sovietų laikais buvo pase 5 punktas – tautybė. Mano senelė, kai ėjo paso, pasirašė – ukrainietė. Kai ji grįžo namo, tėvai ėmė ją barti, eik ir pakeisk, nes tai atsilieps net stojant į aukštąją mokyklą.
– Ar stojant į aukštąsias mokyklas rusai turėjo pirmenybę?
– Žinoma. Rusų nacionalizmas klestėjo – aukštesnė klasė, aukštesnė tautybė.
– Vadinasi, Lietuvoje dar nebuvo taip blogai.
– Juk jūs turėjote nepriklausomybės laikotarpį, o paskui pirmieji atsiskyrėte, trumpiau buvote kartu su jais. O dabar žmonės viską permąsto. Ir kartais sakoma, kad reali Ukrainos nepriklausomybė prasidėjo vasario 24-ąją ar prieš 9 metus.
Nepamirškime, kad pas mus 6 mln. etninių rusų. Ukrainoje gyvena daugiausia rusų, jei neskaičiuosime Rusijos. Dauguma atvyko sovietų laikais, nes vyko didžiulių gamyklų statyba. Ir staiga 1991 metais jie suprato, kad gyvena kitoje šalyje, kažkokia kita kalba, o jie to nenori.
Bet dabar net tie etniniai rusai, suvokdami visą imperializmo ir rusų pasaulio siaubą, keičiasi. Mano pažįstama rusė prieš 9 metus iš Rusijos atvyko į Ukrainą, siekė ir gavo pilietybę ir dabar kalba tik ukrainietiškai.
Mūsų šeima taip pat kalba tik ukrainietiškai. Tai moralinė skola. Visi masiškai atsisakė rusiško turinio – neklausom rusiškos muzikos, nežiūrime filmų. Ne todėl, kad niekinam kalbą, bet todėl, kad dabar taip reikia, tai svarbu.
– Jūsų pirmasis susitikimas su Vilniumi, regis, nebuvo džiuginantis ir paprastas?
– Niekada nemaniau, kad tas Wilno, kuriame kažkada buvo Ševčenka, tai yra Vilnius. Po to, kai mes čia atsidūrėm, pradėjau susieti: juk tai žinau, ir tai.
Juokinga, bet mes planavome atvykti į Vilnių atostogauti 2022 metų vasarą. Man labai patinka muziejai, istoriniai pastatai. Susidariau lankytinų vietų žemėlapį, nes labai ruošiuosi prieš kelionę. Ir štai praėjusį pavasarį mes atvažiavome į Vilnių, pirmus du mėnesiu niekur nėjome.
Paskiau išėjome ant Žaliojo tilto, lijo jūsų mylimas lietus (juokiasi), nieko žalio, Neris teka. O mes planavome atostogauti čia! Sakau mamai: „Koks siaubingas miestas.“ Tiesiog vaizdas susijungė su mūsų vidine būsena.
Bet dabar jau gyvename metus ir visiems sakau – atvykome į geriausią šalį. Nuoširdžiai sakau, nes matau, kaip jūs patys mėgstate ją pakritikuoti. Pirmiausia matau, kad mes labai panašūs. Tiesiog jūs esate ramesni.
Atskiriu mūsų žmones, net jeigu jie ir rusiškai kalba, vien tik iš to, kaip jie gestikuliuoja. Pavyzdžiui, mano mama labai garsiai kalba. Kai mes važiuojame mikriuku ir ji kalba, visi atsisuka, mano, kad baramės.
Jūs elgiatės santūriau. Pradžioje labai stebėdavausi koncertuose… Galvodavau, kad nepatinka, bet jie ploja. Vilnius yra nuostabus. Ir Lietuva puiki. Kitose šalyse mano pažįstami skundžiasi, yra daug rusų „vatnikų“. Ir pas jus yra, bet mažai, jie atrodo kaip bepročiai.
Kartą važiavau su savo vėliava ir pristojo kažkoks prietranka. Tai visas autobusas jau susiruošė jį kulti ir jis turėjo kuo greičiau išbėgti. Dauguma lietuvių supranta, kas vyksta, Lietuva viena labiausiai Ukrainą remiančių šalių. Niekur, išskyrus Ukrainą, jūs nepamatysite tiek daug Ukrainos vėliavų, kiek Lietuvoje. Atrodo smulkmena, bet kai aš matau vėliavą, net lipduką… Juk aš labai ilgiuosi, noriu namo. Tai labai palaiko.
Gegužės 13-ąją visos Europos muziejai atveria savo duris ir kviečia lankytojus į Europos muziejų nakties renginius. Nuo 2005 metų Prancūzijos kultūros ministerijos iniciatyva vykstanti šventė vis daugiau dėmesio sulaukia ir Lietuvoje: galerijos, muziejai, įvairios kultūros įstaigos iki vėlumos kviečia lankytojus nemokamai aplankyti parodas, rengia įdomiausius susitikimus.
