Vilniaus centrą aną savaitę užstatė protestuojantys ūkininkai. Vienas Seimo politikas iš valdančiosios konservatorių partijos atsainia ranka brūkšteli, kad, taip sakant, atvažiavo vyrai su milijonine technika į Vilnių nuolaidos kurui.
Kitas, tik jau ne iš nacionalinės, o Vilniaus valdžios, bet taip pat tos pačios partijos priminė, kad ūkininkams gali tekti apmokėti sąskaitą, jei jų traktoriai apgadintų Gedimino prospekto grindinį. Dar viena Tėvynės sąjungos politikė, dirbanti Europos Parlamente, leidžia suprasti – kadangi rajonai, suprask, ūkininkai, kai balsuoja, renkasi kitas partijas ir ji nežino, ar tos partijos tinkamai atstovauja ūkininkų interesams Europos Parlamente, ji tik iš žiniasklaidos bando suprasti ūkininkų reikalavimus.
Šios remarkos įsiliejo į bendrą vilniečių ar apskritai miestiečių ypač pirmąją protesto dieną transliuotą nepritarimo tokiam protestui nuotaiką. Ir nebūtinai todėl, kad sudėtinga suprasti, ko ūkininkai nori, kai jų protestui nepritaria ir aplinkosaugininkai. O „čekiukų skandalui“ prasisukus per Lietuvos savivaldybių elitus visi daugmaž mintyse yra apskaičiavę, kad dyzelino su nuolaida nėra taip sunku įpilti ne tik į traktorių, bet ir į šeimos bei giminaičių automobilius.
Tas kaimas, kurio mirtį šiame proteste pranašauja ūkininkai, mirė kiek anksčiau, nei traktoriai sugužėjo į Vilniaus centrą. Jis mirė su paskutiniaisiais miestiečių seneliais, dar gyvenusiais tame tikrame kaime.
Bet kad nėra visai jokio ryšio tarp dabartinio miesto ir dabartinio kaimo, kuriuos šiomis dienomis ir reprezentuoja ūkininkai, tai jau tikrai nebūtų galima pasakyti.
Net jei čia įšoka pagiežingi komentatoriai ir socialinių procesų ekspertai. Štai kad ir toks Vidas Rachlevičius, kaip anądien paskelbta, tapęs į prezidento postą kandidatuojančio advokato Igno Vėgėlės atstovu spaudai ir pareiškęs, kad prieš ūkininkus šiandien esą sukilęs būrelis intelektinio elito, kuris ne tik kad nesukuria jokio realaus produkto, suprask, nepagamina duonutės, bet esą ir nenori tarnauti kariuomenėje.
Tas kaimas, kurio mirtį šiame proteste pranašauja ūkininkai, mirė kiek anksčiau, nei traktoriai sugužėjo į Vilniaus centrą.
Bet yra keletas faktų, prieštaraujančių šiems žodžiams.
Anot aną savaitę paviešinto visuomenės nuomonės tyrimo, kurį LRT užsakymu atliko „Baltijos tyrimai“, net 70 proc. Lietuvos gyventojų nepritartų visuotiniam šaukimui. Kitaip tariant, rusijai toliau didinant savo karinį potencialą ir jos pradėtam karui Ukrainoje neslopstant, visuotiniam šaukimui nepritaria septyni iš dešimties apklaustų Lietuvos gyventojų. Ir tik vienas iš keturių sutiktų, kad visuotinis šaukimas Lietuvoje būtų įvestas.
Kai šį visuomenės nuomonės tyrimą dar giliau išpjaustom, matyti, jog visuotiniam šaukimui iš to labai siauro teigiamo ruoželio labiau pritaria respondentai, turintys didžiausias pajamas ir aukštesnį išsilavinimą, o mažiau pritaria mažesnių miestų gyventojai bei tie, kurių išsilavinimas yra nebaigtas vidurinis.
Kitaip tariant, rusijai toliau didinant savo karinį potencialą ir jos pradėtam karui Ukrainoje neslopstant, visuotiniam šaukimui nepritaria septyni iš dešimties apklaustų Lietuvos gyventojų.
Bet taip pat iš apklausos matyti, kad tie keli pritariantys – vos kaip kelios razinos didžiulėje mielinėje bandoje, nes apskritai ir kaimui, ir miestui visiškai vienodai atrodo tarnavimas Lietuvos kariuomenėje. Kitaip tariant, jie visi vienodai nepritaria visuotiniam šaukimui.
Skaičiai išties gan grėsmingi. Nors neretai pasigirsta, kad turėtume būti antrasis Izraelis, kur praktiškai nekyla klausimas, kas turi ginti valstybę, visuomenė izraelizaciją mato visiškai kitaip.
Ir su traktoriais Vilniuje miestiečiams pramogą galiausiai suorganizavę ūkininkai, ir tie patys pramogautojai vienodai rimtai klausė politikų bei kariuomenės nuomonės apie visuotinį šaukimą. Ir ji buvo arba labai šalta, o geriausiu atveju – drungna. 2018 m., pavyzdžiui, tokį variantą išvis atmetė tiek politiniai lyderiai, tiek kariuomenė.
Bet net ir po 2022 m. vasario 24 d. iš kariuomenės dėl visuotinio šaukimo jaučiamas didžiulis skepsis – nuomonei pareikšti naudojamasi diplomatinėmis frazėmis, kad tokie sprendimai esantys politikų rankose. Kokį sprendimą politikai priims, toks esą ir bus.
O žinant politikų polinkį daryti ir kalbėti tai, ko tikisi žmonės, visuotinis šaukimas nusikelia toli į priekį. Ypač tada, kai per vienus metus įvyksta svarbiausi rinkimai.
