XXI amžius į viešumą iškėlė reiškinius, apie kuriuos buvo kalbama patyliukais. Nuo seno egzistuojanti žmonių socialinė grupė su ypatingais biologiniais požymiais nutarė nebesislapstyti ir pasiteirauti, o kaip gyvensime toliau. Priešistorinė visuomenė buvo linkusi naikinti visa, kas neatitinka įprastų normų. Net naujagimiai buvo išbandomi ar jie pakankamai atsparūs, gyvybingi, pasirengę gyvenimo sunkumams. Tokį elgesį diktavo biologiniai instinktai, kurie skatino elgtis taip, kad bendrija išliktų stipri, sveika ir atsinaujinanti. Dabar žmogus yra labiau visuomeninė, negu biologinė būtybė. Žmonių visuomenė stipri, civilizuota, galinti pasirūpinti ir mažais, ir senais, ir negalinčiais turėti įpėdinių. Paprastai, jei gamta suteikia savybių, kurios trukdo atlikti įprastus vaidmenis, ji apdovanoja kitais gebėjimais. Jei žmogus negali savęs realizuoti, kaip tėvas, motina, jis sugeba pasižymėti darbe, kūryboje, profesinėje ar visuomeninėje veikloje, kuri sunkiai suderinama su šeimyniniu gyvenimu. Vaidmenų pasidalinimas būdingas ir kai kurioms biologinėms būtybėms. Antai egzistuoja bitė motinėlė ir bitės darbininkės.
Laisvės ir santūrumo paieškos
Pasaulio spaudoje pasirodo pranešimai, kas JAV prezidentas J. Baidenas paskyrė transseksualią moterį kaip savo sveikatos sekretoriaus padėjėją. Rachel Levine – tai pirmoji atvira translytė federalinė pareigūnė JAV senate. Harvardo ir Tulane medicinos mokyklų absolventė Levine yra Valstybinių ir teritorinių sveikatos pareigūnų asociacijos prezidentė, parengusi publikacijų apie opioidų krizę, medicininę marihuaną, paauglių mediciną, valgymo sutrikimus ir LGBTQ mediciną. Visa tai pasauliniai reiškiniai, atrodytų Lietuvoje jie tolimi.
Tačiau mūsų šalis, taip pat domisi pasaulio tendencijomis, jas atkartoja, perima ir bando pritaikyti mūsų kultūroje. Laisvės ir tolerancijos paieškos įgauna pagreitį ir Lietuvoje. Auklėjimas šeimose, kur vaikas vienturtis arba tėvai ateitį senatvėje sieja su pora vaikų, palankus išugdyti asmenybei be empatijos, egoistą, sunkiai valdantį įnorius. Jonukas neklausia tėvų, ar šie gali nupirkti žaislą, bet krinta ant grindų ir rėkia. Jonas prisijungia prie socialinės grupės, kuri teigia, kad jaučia potraukį gyventi tokioje partnerystėje, kuri nesuteikia jokios galimybės tėvystei ar motinystei. Tačiau toji grupė nori, kad visa tai būtų suteikta. Aišku, ko tik negalima imituoti, bet kam reikia tos imitacijos, jei gyvenimas siūlo daugybę alternatyvų. Pasaulyje egzistuoja daugybė papročių, tradicijų ir reikalavimų, kurie yra ne visada patogūs, pageidautini, bet kažkas užprogramuotas žmogaus viduje neleidžia nuo jų nutolti. Kažkada plito sekuliarizacija. Ji sustojo. Žmogus pasiilgo tikėjimo. Pasaulyje buvo ne kartą bandoma pasinerti į laisvą vyro ir moters, ar kitokią partnerystę. Už pasimėgavimus laisve, stipriai nukentėjo K. Kolumbo jūreiviai. Dar priešistorinių tautų moterys panoro išsipirkti ištikimybės teisę. Gana laisvai į vienalyčių asmenų partnerystę žiūrėta Antikos visuomenėje. Tačiau pavargusi nuo laisvumo visuomenė ieškojo išeities santūrioje krikščionybėje. Bandyta nuo tradicinės šeimos nusigręžti po XX a. revoliucijų. Rodės, reikia tik šiek tiek drąsos ir galima bus lieti jausmus be suvaržymų, visi bus laimingi. Bet iškilo stiklinės teorija: lyčių partnerystė – tai tik, lyg stiklinės vandens išgėrimas. Tačiau netrukus padaryta išvada, jog ir stiklinė, ir vanduo turi būti švarūs.
„Paskenduolės“ laikai jau praeityje?
Pats spontaniškiausias ir chaotiškiausias vyro ir moters bendravimas – laisva partnerystė. Tokios partnerystės bet kada galima atsisakyti, ji neprašo niekieno pritarimo. Partnerystė civilizuotoje visuomenėje susijusi su mokesčių ar neteisėto turto slėpimu, atsakomybės už partnerio ( kartais ir vaikų) materialinę padėtį, partnerystei nutrūkus, vengimu. Dažniausiai ją skatina vienatvės ar mylimo žmogaus praradimo baimė. Ji susijusi su psichologiniu spaudimu, vienas iš partnerių yra priklausomas nuo antrojo užgaidų, buvimas kartu priklauso ne nuo noro būti kartu, o dažnai nuo išskaičiavimų, lengvesnės karjeros siekių ir pan. Ji – lydima išdavystės, nuoskaudų, vienatvės bėdoje ar senatvėje. Visuomenė į ją žiūrėjo, kaip į neigiamą reiškinį, tam tikrais istoriniais laikotarpiais už ją buvo baudžiama ir žiauriai baudžiama. Alternatyva partnerystei buvo šeima – garbingesnis socialinis sprendimas, palankesnis vaikų ugdymui. Jos pradžia santuoka – tai paskelbimas visuomenei, kad kuriama šeima ir sutuoktiniai prisiima daug įsipareigojimų vienas kitam ir visuomenei. Seksualinėms mažumoms daugelyje šalių nėra įteisintos partnerystės, o laisva partnerystė nėra laiminga ir patikima bendrystė. Tačiau šie įstatymai jau atkeliauja ir į Lietuvą, greitai pasakėlės apie du princesius virs realybe. Įstatymas apie homoseksualų partnerystę – jau Seime. Jei praėjusiais amžiais buvo toleruojama tik visuomenės pripažįstama partnerystė šeimoje, dabar visuomenė tolerantiška ir į privatų gyvenimą nesikiša, kol nėra smurto, fizinės ar psichinės agresijos. Tačiau tokiems partneriams iškyla daug problemų, gyvenant kartu, skiriantis, iškilus ginčams dėl palikimo, prieigos prie informacijos apie sergantį partnerį. Daugelį šių problemų išsprendžia sutarčių teisė. Kodėl ligoninės vengia sutvarkyti prieigą prie informacijos apie ligonį – iš tiesų, keista. Žmogus galėtų, būdamas orientuotas, pasirūpinti įrašu paciento kortelėje ar jis nori visiško konfidencialumo, ar atviros prieigos prie informacijos, ar prašo suteikti informaciją tik tam tikram žmogui.
Prieglobstis, ar tragedija?
Šeima yra visuomenei priimtina įteisintos partnerystės forma. Bet ji ne tik partnerystė, bet ir tėvystė, motinystė, seserų ir brolių santykiai, senelių globa. Skeptikai klausia, ar vienos lyties asmenų šeima bus ne pilnavertė šeima, o gal tik jos imitacija?.. Pirmiausia nėra ištyrinėtas pats reiškinys. Neturime aiškių požymių, kad tai trečia žmogaus lyties atmaina. Anatominė ir fiziologinė struktūra turi būdingas vyrui ar moteriai savybes. Nėra trečiosios lyties organų sistemos kitokios atmainos partnerystei. Dėl genetinių savybių pateikiama visokių nuomonių. Jei gamta suteikia kokių nors savybių, apsunkinančių gyvenimą, ji kompensuoja gebėjimais, talentu meninei kūrybai ar mokslui. Protingiausia laimės ieškoti būtų tose srityse. Kiekvienas žmogus turi įvairių svajonių, norų, vilčių. Tačiau jas vertinti reikia racionaliai. Kiek merginų norėtų tapti manekenėmis, šokėjomis, aktorėmis, dainininkėmis, o vaikinai – kosmonautais. Tačiau tenka protingai įvertinti savo gebėjimus. Įsivaizduokime, kad visi jauni žmonės, panorę dainuoti, pareikalautų jų norą realizuoti padedančiu įstatymu. Jei norima šeimos, tai natūralu, kad bus siekiama tėvystės ir motinystės. Vaikai natūraliai neatsiras. Pamažu kursime įstatymus, kad netikri tėveliai ir mamos, kurs gyvenimo pilnatvę su įvaikintu vaiku. Bet ar visa tai nevirs žingsniu į tautos išnykimo kelią, gyvenimas savitoje aplinkoje konservatyvioje šalyje, dar nepribrendusioje naujovėms, gali virsti tragedija.
Partnerystė be įteisinimo
Indijos Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas 1947 m. Taigi, valstybė vyresnė negu Lietuva, tačiau iki šiol turi bėdų dėl korupcijos, nepotizmo. Sunku, rašant apie vaikus, vartoti žodį paklausa, bet nenatūralios šeimos gali tokį reiškinį sukelti. Stresą sukeliančių faktorių nestinga, ar nepagausintų jam priežasčių imituota tėvystė, motinystė tikriems tėvams ir mamoms. Įstatymai retai priimami vienai visuomenės socialinei grupei. Partneriai, kurie nežinia dėl ko nesiryžo tuoktis ir būti šeima su visais įsipareigojimais taip pat norės savo gyvenimą kartu prilyginti šeimai. Turėsime dvi institucijas, atsiradusias, kad viena kitą stelbtų, bet egzistuojančias kartu. Jau dabar matome laisvos partnerystės plitimą, o tada rizikos socialinės grupės, kurioms bus suteiktas toks pat statusas ir valstybės parama, kaip ir šeimoms, aišku, rinksis partnerystę, Kadangi tai labai nepastovus socialinis darinys, partneris ar partnerė nebus išsirenkami rūpestingai ir atsakingai: laikinas, o ne viso gyvenimo išrinktasis ateina gyventi kartu, auginti vaikų ir globoti senelių. Tokioje šeimoje abu partneriai dairysis, abejodami, ar ne per daug investavo į bendrą gyvenimą, skubotai, neatsakingai pasirinktas gyvenimo pakeleivis pradings ir vėl atsiras. Toje aplinkoje, jei ir bus kalbama apie ištikimybę, rūpestį, atjautą – tačiau gyvenimiško pavyzdžio vaikai gali ir nematyti. Laisvoji partnerystė jau pakankamai įrodė, kad namai tapo nebesaugūs vaikams.
Kraštutinumas peraugo į perdėtą toleranciją
Problemų netrūksta įvairioms socialinėms grupėms. Onkologiniams ligoniams, diabetikams trūksta lėšų gyvybės palaikymui būtinų medikamentų ir priemonių, seneliams didžiulė problema susidėti dantis. Ar nevaikščiojantis ligonis gaus, ar negaus nemokamai bent dalį reikalingų higienos priemonių priklauso, kokiu sinonimu bus pavadinta liga. Neaišku, kaip čia atsitiko, jog korona viruso židiniais tapo senelių globos namai, kurių gyventojai nebėra savarankiški, jų kontaktai minimalūs. Tačiau maksimaliu rūpesčiu apsupta viena socialinė grupė, siekianti iliuzinės laimės. Apie juos kalbėti tampa geru tonu, o pasitelkdamas į kokios nors veiklos srities komandą, vadovas išsikovoja tolerantiško plačių pažiūrų asmenybės prestižą. Įdomu, ar LGBT kontingentas patiria daugiau sunkumų ir netolerancijos darbe negu kitų socialinių grupių žmonės? Prieš porą dešimtmečių dar gyva buvo atėjusi iš tokių laikų tradicinė nuostata, kai buvo manoma, jog juos reikia bausti už tai, kad jie yra tokie, kokie yra. Dabar matome kitą kraštutinumą ir tas rūpesčio demonstravimas, kai visuomenė tam nėra pasirengusi, yra konservatyvi, linkusi pasmalsauti, pernelyg domėtis su darbu nesusijusiais dalykais, kažin ar taps tolerantiškesnė staiga akistaton pastatyta su nematytais neregėtais reiškiniais.
Smalsaujantiem paaugliams
Populiarinamas gyvenimo būdas kelia smalsumą ir norą išbandyti paaugliams. Lietuvių tauta yra santūri. Demonstracijos, kur itin atvirai demonstruojamas jausmingumas tikrai nepalieka gero įspūdžio. Vienokio ar kitokio orumo pažeminimo patiria dauguma dirbančiųjų, nes dar tebėra silpna vadyba ir lyderystė. Ji suvokiama ne kaip tam tikra veiklos sritis, o kaip privilegijuota padėtis. Krizės, ekonominės blokados išugdė filosofiją, kad darbuotojas ne ugdomas, o nuolat keičiamas arba laikomas baimėje, kad neprarastų socialinių garantijų. Todėl psichologinis mikroklimatas turi būti apskritai gerinamas darbuose. Apie darbuotojų santykius darbe kalba ir verslininkai. Štai vienas jų mano, kad senovės žmonės turėjo daug tabu, nes tabu buvimas stiprino šeimas, bendruomenes, gentis, lėmė bendrijos išgyvenimą. Tos išplaukiančios iš istorinės atminties nuostatos egzistuoja ilgai, išlieka ir ,pasikeitus aplinkybėms. Anot jo, seksualinių mažumų visada buvo. Tik jos būdavo užslopintos. Nes jų polinkiai nesiderino su šeimos ir bendruomenės gyvybiniais poreikiais, papročiais, religine pasaulėjauta. .Kuo individas tapdavo ir tampa laisvesnis nuo šeimos, bendruomenės ar visuomenės, tuo mažėja ir polinkių slopinimas, tiek iš vidinių nuostatų, tiek dėl reikalavimų iš išorės. Visuomenėms tai nėra gerai. Ar tai gerai individams? Juk individai lieka gyventi visuomenėje. Todėl būtina derinti abiejų pusių interesus. Kalbėdamas apie tolerancijos kaitą Nepriklausomybės metais, jis pateikė pavyzdžių, kuriuos jam teko matyti: 1996 sausį viena televizija parodė pirmą laidą su gėjais: ten pasirodė du gėjai, vienas gėjų laikraštuko redaktorius, kitas – įmonės darbuotojas. Dar nepasibaigus laidai, suskambo namų laidinis telefonas. Skambino įmonės direktorius. Sako:
-Dabar rodo laidą … .- Sakau, kad žiūriu.
-Ką mums daryti su Edmundu?- pasiteiravo direktorius.
– Ar jis prie jūsų priekabiavo, trukdo dirbti?,- pasiteiravau.
– Ne, mes net nepastebėjome, kad jis gėjus. Tik merginos skundėsi, kad jis joms nerodo jokio dėmesio.
-Tai ir palikite viską kaip niekur nieko.
Deja, pasakotojas paaiškino, kad viskas susiklostė kitaip:
-Atleidome. Negalėjome dirbti. Kiti darbuotojai sakė, kad išeis, jei neatleisiu. Žmonės stoviniuodavo prie virtinų, baksnojo pirštais, kuris čia gėjus.
„Aišku, dabar ne 1996 metų. Lietuva. Jei įmonė turi 150 darbuotojų, pagal statistiką, tarp jų turėtų būti ir gėjų. Bet jeigu jų elgesys nesukelia ermiderio ir kaip gėjai lieka nepastebėti, kas čia tokio? Žiūrėkime į žmogų, ko jis vertas kaip žmogus, o ne koks jo privatus gyvenimas. Žinoma, nenorėčiau turėti gėjų aktyvistų, kurie eina į savo paradus, nes dažnai asmenybė yra vertinama ir pagal darbą, ir pagal visuomeninę veiklą. Aš negaliu nepaisyti klientų nuomonės. Ir nenorėčiau sijonuotųjų su barzda. Nes jie keltų kolegų susierzinimą. Bet, jeigu pasitaikytų koks nors technologijų genijus, sverčiau, kur didesnė nauda. Nes mums labai reikia kūrybingų aukštos kompetencijos žmonių. Manau, kad seksualinėms mažumoms skiriame per daug dėmesio. Laikas baigti apie juos šnekėti ir rašyti. Nes tai tik skatina jaunimo smalsumą. Įteisinkime gėjų partnerystę, bet ši partnerystė – tai jokiais būdais ne šeima. Ir nieku gyvu nepritarčiau leisti gėjams įvaikinti vaikus“, – svarsto pašnekovas. Ne vienerius metus aistras Lietuvoje kurstantis partnerystės įstatymas, leisiantis ir homoseksualių porų sąjungas, pamažu įgauna kūną. Jau kitos savaitės viduryje koalicijos partneriai turėtų paskelbti apie bendrą sutarimą, kaip reglamentuoti civilinę partnerystę. Tačiau tikroji drama, kaip pripažįsta, įstatymo rengėjai, laukia projektui atsidūrus Seime ir išgirdus, kaip jį įvertins visuomenė.
LR Seimo nario T.V. Raškevičiaus FB paskyros nuotr.
