Pirmasis „Šiaulių krašto” numeris pasirodė 1990 metų lapkričio 20 dieną. Tai buvo pirmieji atkurtos Nepriklausomybės metai. Laikraščio įkūrėjas ir redaktorius V. Vertelis, jau turėjęs nemažą laikraštinės veiklos įdirbį, greitai perprato vidinį nepasitenkinimą ligi tol vyravusia gelžbetonio dvasia, suvokė ir pajuto kitokios žurnalistikos, kitokio laikraščio poreikį.
Ta tarybiniais metais vyravusi gelžbetoninė žiniasklaidos rutina dar nebuvo spėjusi suniveliuoti jaunų, tik neseniai diplomus gavusių žurnalistų.
Pasitelkęs savo kolegas ir neprašydamas jokių paramų iš valdiškų institucijų, V.Vertelis įkūrė Šiaulių krašto gyvenimui skirtą laikraštį. Visą ligšiolinę to leidinio istoriją jis gražiai apibendrina ir patraukliai papasakoja ką tik išleistoje solidžioje (288 puslapių) didelio formato knygoje apie laikraštį ir laikmetį.
Jos pradžioje autorius prisipažįsta: „Tvirtai žinojome, kad mūsų laikraštis bus KITOKS, bent jau ne gelžbetoninių frazių rinkinys”.
Atgimimo epocha ir Nepriklausomybės atkūrimas buvo lūžio metas ne tik mūsų gyvenime, o ir žurnalistikoje. Atsikratydama partinės kontrolės, žiniasklaida prabilo laisvu, per visus sovietinės okupacijos metus negirdėtai drąsiu žodžiu. Žurnalisto Vito Tomkaus publicistinė knyga „Taranas” tapo sensacingu bestseleriu.
V.Verteliui nuostabą kėlė vienas redakcijos darbuotojas, anksčiau uoliai kovojęs su bendradarbiais „antitarybininkais”, dabar paniręs į patriotinių opusų rašymą ir aktyvų giedojimą bažnyčiose „Marija, Marija”…
„Įvykiai keitė įvykius: svarbu, svarbiau, svarbiausia,- rašo V.Vertelis.- Pirmaisiais metais naujienų pateikimo sistemos nebuvo jokios, tad teko pasikliauti tik esamais oficialiais šaltiniais, asmeninėmis pažintimis, gaudyti nuogirdas, gandus – tikrinti juos”.
Žurnalistų pastangos nebuvo bevaisės: laikraščio tiražas ėmė sparčiai augti. „Šiaulių kraštas” tapo viso regioninio krašto vienytoju. Pajutę augantį laikraščio populiarumą, netruko į Šiaulius prisistatyti pirkliai iš Norvegijos. Bet „Šiaulių krašto” šeimininkai nepasidavė svetimšalių pagundoms: laikraštis ligi šiol išlieka lietuvišku.
Nors pati laikraščio pradžia buvo nelengva, V.Vertelis ilgam įsiminė paties pirmojo numerio nuotykius. Krašto teritorijoje suradę „alytnamį”, kuriame kadaise medžiokles aplaistydavo visa respublikos partinė grietinėlė, žurnalistai parengė sensacingą reportažą „Trylika stikliukų ponui Petrui Griškevičiui”.
Ir paskutiniu metu jie sužino, kad tą pačią dieną tos pačios nuotraukos pasirodys kitame miesto laikraštyje… „Ar trenkė žaibas?”,- klausia Vertelis. – Stipriau. Pamenu, kaip apsivertė pasaulis.”
Kas gi pavogė šią sensacingą idėją? Pasirodo, tas pats fotoreporteris, daręs nuotraukas, pardavė jas kitam leidiniui. Žema, nekolegiška? Deja, bet pirmojo numerio publikacijas staigiai teko keisti…
Kita ne mažiau įdomi istorija – prezidento Valdo Adamkaus šlepetės. Tiesa, apie tas legendines šlepetes savo laiku rašė kone visa Lietuvos žiniasklaida. Bet skaitydamas Vertelio knygą, radau joje keletą įdomių, konkrečių detalių.
Pasirodo, Šiaulių valstybinė mokesčių inspekcija deklaravo pažymą, jog V.Adamkus tuos trejus prezidento postui reikalingus metus dirbo… vienoje Radviliškio lentpjūvėje. Ir tai buvusi pagrindinė jo darbovietė…
Net sunku patikėti, jog ta mažytė lentpjūvė (vėliau bankrutavusi) galėjo mokėti Adamkui po 16000 litų per mėnesį. „Gal V.Adamkus į darbą Amerikoje važinėjo iš Šiaulių, – nagrinėdama kandidatavimo intrigą tuomet klausė žurnalistė Rita Žadeikytė.
– Ar V.Adamkus, rytą atsibudęs Šiauliuose, po pusryčių jau vadovavo agentūros darbui Amerikoje, o pakeliui dar atlikdavo pareigas Radviliškio rajone esančioje lentpjūvėje?”
Beje, knygoje rašoma ir apie jauno skulptoriaus Gintauto Lukošaičio sukurtą bronzinį šlepečių paminklą, kuris dėl visokių intrigų taip ir neatsirado Šiaulių erdvėse.
V.Vertelis, rašydamas šią knygą, dar kartą pervertė trijų dešimtmečių laikraščio komplektus. Toje gausybėje publikacijų jis ieškojo įdomiausių temų, reikšmingiausių tekstų.
Skaitydamas knygą gali susidaryti bendrą ne tik laikraščio veidą, o ir pažinti esmines Šiaulių krašto gyvenimo problemas. Kas nutiko šio regiono žmonių gyvenime per tuos tris dešimtmečius – apie visa tai glaustai ir įdomiai pasakojama knygoje.
Leidinyje daugybė faktų iš įvairiausių gyvenimo sričių. Susipažįstame ne tik su krašto žmonių gyvenimu, o ir visu redakcijos kolektyvu – žurnalistais, vadybininkais, vairuotojais, laiškanešiais, interneto specialistais. Knygą labai pagyvina gausios, dažnai spalvotos nuotraukos, karikatūros, smagūs piešiniai.
Naujasis V.Vertelio leidinys akivaizdžiai įrodo, jog redakcijos kolektyvui pavyko sukurti regioninio laikraščio struktūrą, pasiekti didelę tiražo sklaidą – juk „Šiaulių kraštas” tolygiai pasiskirsto visuose apskrities rajonuose.
