Miško paklotė rudenėjant vis labiau džiugina savo derliumi. Todėl nieko keisto, kad vis daugiau žmonių iškeliauja į mišką atsipalaiduoti, grybų paveizdėti ir jais savo pintines arba kibirus praturtinti. Apie grybavimo džiaugsmą pasakoja sėkmingos grybautojos.
Jei ne žvejyba – einu grybauti
Ramunė Kunigėlienė atrado voveraičių lobį ir džiaugiasi, kad šios lipa per kibirų viršų. O kitaip ir būti negali, kai moteris surinko 5 kibirus po 15 litrų šių miško gražuolių.
„Man grybavimas – hobis. Kai vyras žvejoja, aš žvejoju kartu su juo, bet jei nekimba, tuomet einu į mišką!“, – savo grybavimo ypatumais dalijosi grybautoja.
Ramunė grybauja tuomet, kai apima azartas, o kur ieškoti grybų jai tikrai nekyla klausimų: „Aš net sausą vasarą žinau, kur rasti grybų. Visą laiką turiu grybų. Tačiau tai įdirbis. Sakau, kad einu pasportuoti, nes grybų neieškau, o tiesiog einu patikrinti tų vietų, kur žinau, kad jie auga.“
Moteris neskuba atskleisti grybais apdovanotų žemės vietų: „Reikia eiti į mišką ir susirasti savo vietas.“ Vis dėlto galiausiai atskleidžia savo paslaptį: „Grybauju prie bitininkystės muziejaus prie Tauragno.“
Moteris pateikia išskirtinį patarimą grybautojams: „Turiu loginį mąstymą ir žinias, kaip grybauti. Svarbiausia, kur veisiasi pelės, nes jos dalyvauja grybų auginimo grandinėje.“
30 kilogramų grybų
Aurika Miškinytė-Statkevičienė atima žadą savo rastu miško derliumi Anykščių rajono miškuose – per keturias valandas moteris surinko 30 kilogramų lepšiukų ir baravykų.
„Grybavau apie keturias valandas. Vakarykščius grybus išdalinau šeimos nariams, nes kiek turiu, tai kažin ar suvalgysiu“, – džiaugiasi ir artimuosius pradžiuginusi grybautoja.
Aurika sako, kad neturi specifinės grybavimo vietos, grybauja ten, kur gražus miškas.
„Jeigu pamatai bent vieną gražų, sveiką grybą, tai žinok, kad jų ten aplink bus ir daugiau“, – tokia taisykle vadovaujasi sėkmingai grybaujanti moteris.
Grybautoja teigia, kad grybauja tiek, kiek leidžia sveikata, dažniausiai du kartus per savaitę, nes grybavimas vis dėlto ne darbas, o atsipalaidavimas ir malonumas.
Nauja grybų sostinė – Žemaitija
Gėlininkė Sandra Dabulskienė – dar viena moteris, kurią būtų galima vadinti grybų karaliene.
„Dvi dienas grybavau. Būna 7 ryto išvažiuoju iš namų, iš miško 14–15 valandą išlendi. Smagu. Kiti įsivaizduoja, kad grybai laukia išsižioję, kada juos paimsi, bet taip nėra. Nerandi vienoje vietoje, tada keliauji į kitą“, – apie ilgą grybų medžioklę pasakoja Sandra.
Medžioklė paminėta ne šiaip sau. Moteris pasakoja, kad aplinkiniai juokauja apie jos gerą uoslę grybams.
„Kai renkamės, kur važiuoti, kažkaip jaučiu, kur grybų ieškoti. Kažkoks radaras mumyse su broliu veikia“, – juokiasi Sandra.
Tauragiškė sako, kad grybauja nuo vaikystės, nuo tada, kai tėtis išmokė miške skirti grybus. „Tai liga nuo vaikystės. Mes visa šeima tokie. Kai susirenkame pas tėvus, tai sesės, broliai pasklindame po savo vietas. Nekonkuruojame, bet azartiškai nusiteikę būnam. Nuo mažų dienų tėtis miške rodydavo, kurie nuodingi, kurie kartieji grybai“, – apie nepiktybinę iš šeimos paveldėtą „ligą“ pasakoja moteris.
Moteris geriausiai pažįsta gimtosios Šilalės miškus, tačiau gyvendama Tauragėje ieško naujų grybavimo vietų. Vis dėlto, šįkart Tauragėje grybų dar stinga, todėl moteris neišvengiama turėjo grįžti į Šilalę. Grybautoja apgailestauja, kad grybų kiekvienais metais mažėja: „Prieš 5–7 metus bagažinėmis veždavome grybus. Iki paryčių juos tvarkydavome, o dabar toli gražu taip nėra.“
Sandra patikina, kad šiuo metu Žemaitija lenkia Dzūkiją, būtent žemaičiai dabar džiaugiasi gausesniu grybų derliumi.
