Simonas Baliutavičius – geografijos mokytojas ir Telšių švietimo centro direktorius, sakantis, kad geografija – visa apjungiantis mokslas, todėl šios disciplinos pamokos gali būti labai kūrybiškos ir interaktyvios. „Žinoma, priklauso nuo to, kokio amžiaus klasėse dėstai. Kiekviena klasė yra skirtinga, todėl ir ugdymo metodus parenki tokius, kurie jiems yra tinkami“, – pabrėžia pedagogas, akcentuodamas, jog tikras mokytojas turi būti empatiškas, gebantis pajausti kitą žmogų.
Justina Lukošienė
Straipsnio herojus save vadina Žemaitijos žemės vaiku, kuris augo Tado Blindos tėviškėje – Luokėje. Čia prabėgo jo vaikystė, mokykliniai metai, čia dešimtmetį teko dirbti geografijos mokytoju. „Esu laimingas, kad augau kaimiškoje vietovėje, gamtoje… Šalia visada buvo mylimi žmonės, draugai. Mokiausi Luokės vidurinėje mokykloje. Buvo išties gražus laikas, nes supo mokytojai, kurie man tapo pavyzdžiu. Gražiausias prisiminimas ir pavyzdys – mano auklėtoja Ramutė Ščeponavičienė. Joje – pati gražiausia puokštė žmogiškų ir pedagogo savybių. Ji buvo draugė, mama, mokytoja ir teisėja viename. Stebėjau ją, ir pedagogo profesija mane traukė. Norėjosi tapti tokiu pat mylimu, teisingu, apsuptu gražaus jaunimo“,– pasakojo S.Baliutavičius, kuris vidurinę mokyklą baigė vos ne prieš dvidešimt metų.
Paklaustas, ar buvo uolus mokinys, pašnekovas teigė, kad tikriausiai jo kartos žmonės pasakytų, jog mokymosi rezultatai buvo svarbūs, tačiau tai, kuo buvai už pamokos ribų, buvo ne mažiau svarbu. „Klasės veiklos, renginiai – gyvenome tuo. Ar buvau uolus? Buvau. Tai, ką mėgau, buvau pirmose gretose, o kas buvo būtina, nors ir nelabai patiko, ne taip uoliai, bet dariau. Šiandien pabuvęs jau visuose vaidmenyse, galvoju, kad buvau lankstus, atviras naujovėms“,– kalbėjo pedagogas, turintis socialinės geografijos bakalaurą ir švietimo vadybos magistrą, kuris pastaruosius 5 metus dirba ne tik geografijos mokytoju, bet ir 3 metus ėjo Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigas, bei jau 2 metus vadovauja Telšių švietimo centrui.
Sulaukęs vos 20 metų, S.Baliutavičius pradėjo dirbti geografijos mokytoju Telšių ,,Džiugo“ gimnazijoje. Pasak jo, pirmas iššūkis buvo 8-9 klasės, kai mokiniai jau moka patikrinti ir išmėginti savo galimybes bei ribas. „Šiandien tai prisimenu su dėkingumu ir šypsena. Jie buvo mano mokytojai, kurie sugriovė iliuzijas ir pastatė naujas realių santykių pilis. Mes mokėmės kartu“,– prisiminė geografas, sukaupęs 16 metų pedagoginio stažo kraitį, kuris, anot jo, yra paauglystė, vertinant žmogaus gyvenimo etapais, bet kiekvieni metai mokykloje – lyg gyvas vanduo: nuolatiniai pokyčiai, reformos, naujovės… „Dirbti teko: Telšių „Džiugo“ gimnazijoje, Luokės Vytauto Kleivos gimnazijoje, Telšių rajono Viešvėnų pagrindinėje mokykloje, Telšių Suaugusiųjų mokykloje (jaunimo skyriuje), Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje. Pabuvau visuose vaidmenyse, priėmiau visas patirtis ir išmokau duotas pamokas“,– vardijo pašnekovas, pastaruosius metus dirbantis su 11-12 (III-IV gimnazijos) klasių mokiniais. „Jie yra suaugę, sąmoningi žmonės, turintys savo nuomonę, su kuriais galima prasmingai diskutuoti. Nors ir labai puikiai sutariu su mokiniais, tačiau atėjo metas, kai suprantu, kad turiu šiam savo gyvenimo etapui padaryti pauzę. Žinoma, nuo pačios geografijos toli nepabėgsiu, nes 4 metams esu išrinktas į Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos tarybą, dalyvauju geografijos olimpiados respublikinio etapo vertintoju“,– pridūrė Telšių švietimo centro direktorius.
Kalbėdamas apie tai, ką per tuos mokytojavimo metus pastebėjo teigiamo ir neigiamo švietimo sistemoje, S. Baliutavičius išlieka tiesmukas. „Skiriamas fondų lėšas įsisaviname puikiai, tik kiek tai neša naudos dirbančiam mokytojui… Atnaujinamos programos. Aštrus klausimas. Programos vizijose. Vadovėlių nėra. Vėl viskas paliekama mokytojų kūrybai ir neapmokamam jų darbui. Nemanau, jog tai yra teisinga“,– sakė S. Baliutavičius, kuris visgi nė kiek nesigaili, jog gyvenime pasirinko nelengvą, bet įdomų pedagogo kelią.
