Fantazija konstruojama iš realybės vaizdų. Kultūros įstaigų erdvėse eksponuojami vaizduojamojo meno kūriniai mus skubančius, nuolat nešančius rūpesčių naštą, ir panirusius realybės verpetuose verčia stabtelėti ir pailsinti sielą, ištrūkti iš kasdienybės į fantazijų- idealų, tyrą gražų ar hiperbolizuoto bjaurumo pasaulį. Alma Riebždaitė, rietaviškė, kurianti paveikslus, rašanti ir būnanti savo meninėje erdvėje.
Menas mus kalbina teigdamas tai, ko žodžiais nepasakysi. Čia realybė virsta menine tikrove kupina fantazijos. Iš realybės momentų, detalių, reginių, kuriamas vaizdinys, kurio ilgimės, apie kurį svajojame, turime vilčių, kad galėtų sugrąžinti dvasios harmoniją arba priešingai randame simbolį savo nerimui, nepasitenkinimui, baimei. Taigi, menas, realybė, vaizduotė visada šalia, kūrybos procese susilieja į vaizdą dovanojantį teigiamas emocijas, arba įspėja apie grėsmes ir būsimus praradimus.
Gyvename sudėtingame, besikeičiančiame destrukcijos kupiname gamtos ir žmonių visuomenės pasaulyje. Siaučia gamtos gaivalai, lyg ilgai miegoję ugnikalniai išsiveržia karai, pilietiniai ginčai su neapykantos pliūpsniais, riaušėmis. Rietavo krašto kūrėjos Almos Riebždaitės meno kūriniai nukelia žiūrovą į ypatingą erdvę tarp fantazijos ir realybės. Impulsai fantazijai ateina iš realybės, vaizdai virsta vizijomis, suvokimais, mintimis gairėmis sumanymams ir kūrybai.
Paprastas, lakoniškas, aiškus
Kūrėja įkvėpimo semiasi iš Žemaitijos peizažo, kraštovaizdžio, architektūros, kurią stebo ir pro fotoaparato objektyvą. Plateliais, Plunge, Stalgėnais Rietavo ir Plungės parkais žavėjosi ne vienas Lietuvos menininkas. Žemaitijos aukštumos ir lygumos, ežerai piliakalniai jaudino ir jaudina jautrias sielas. Kaskart po iškylų Žemaitijos žemėje ji pajunta įkvėpimą literatūrinei kūrybai. A. Riebždaitė studijavo Klaipėdos universitete – tad ir Baltijos rudens atšiaurumas, vasaros spalvų kaita saulės spindulių blyksniai vandenyje buvo čia pat. Tapybos mokytis pradėjo Vido Vagnoriaus studijoe Stalgėnuose.„ Menai sau“ , vėliau tęsė Jolantos Miltenės dailės studijoje Plungės kultūros centre ,,ARTola“.
Dideliame mieste kultūrinis gyvenimas virte verda. Mažesniuose – žmogus, turintis dvasinį profesionaliosios kultūros ilgesį, turi kultūrinį lauką susikurti pats: kaupti asmeninę biblioteką, telkti bendraminčius, mėgstančius keliauti, kažką kolekcionuoti, rasti mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą. Todėl net labai mažuose kaimeliuose galima aptikti įvairiausių menų oazių.
Tapyba ir literatūrinė kūryba jai padeda telkti kultūrai neabejingų asmenybių bendriją, pajusti meno terapijos poveikį, įveikti darbo dienos emocinį nuovargį.
Savo vaizduojamąją kūrybą parodos aiškinamajame tekste ji apibūdina taip:<…> „Užklupta gyvenimo įvykių, kurie atėmė žadą ir sudėlioti tai, kas vyko į nuoseklią loginę grandinę buvo pernelyg sunku. Pradėjau iš naujo konstruoti realybę vaizdų pagalba.“
Spalva ir nuotaika tapybos kūriniuose
Autorės kūriniuose pastebima impresionizmo pasaulėjauta – spalvų kaita kuria nuotaikas. Aptinkama ir natūralizmo užuomazgų . Paveiksluose galima įžvelgti kažkokias fantazijos pakeista anatomines detales. Vaizdas gali būti net grafiškai kietas, jį sušvelnina fonas. Sukuriama pamažu slenkančio judėjimo iliuzija. Atrodo, kad objektai artėja iš magiškos realybės ir kažkokie visuotinio nepastovumo dėsniai juos tuoj nusineš kažkur tolyn. Autorė mėgsta eksperimentuoti spalva. Mėgsta pastelines spalvas, yra maišydama spalvas, išgavusi įdomių rausvos spalvos atspalvių, gautų maišant raudoną, šiek tiek melsvos, baltos ar pilkšvos.
Atspalviai suteikia vaizdui lengvumo, plastiškumo. Mėlynos ir geltonos atspalvių žaismas pagyvina paveikslus. Rausva, melsva, geltona – tai jaunystės, giedros nuotaikos, dangaus spalvos. Kartais rožinė spalva priverčiama švytėti. Tačiau šalia šių optimizmą teigiančių spalvų gali įsiterpti dramatiškas turinys. Viename paveiksle matome du plėšrius paukščius. Jie neatlieka jokių paukščiams būdingų judesių. Jie neskrenda, netyko grobio, nedrasko jo, nepastebime agresyvumo. Savo išore jie ramūs. Tačiau sielos veidrodis akys, o jos rodo įtampas, aistras.
Kadangi paveiksluose kuriamas ikiverbalinis suvokinys, interpretacija gali būti ir kitokia. Baltų mitologijoje – paukštis yra pasaulio už mūsų pasaulio pasiuntinys., kuris gali atnešti žinią, perspėjimą iš to pasaulio, kurį lanko. Ir ji – nebūtinai džiugi. Taip pat tai gali būti visų supančių nūdienos žmogų grėsmių animizuoto pavidalo konstrukcija.
Technika
Alma Riebždaitė mėgsta akrilo dažus, tačiau taip pat ji eksperimentuoja, ieško tinkamiausių spalvų ir atspalvių derinio, vaizdo kontūrai gali būti aiškūs, vaizduojantys realybę (technika priartėja prie grafikos), tačiau tikrovei suteikta simbolinės reikšmės ir autorės fantazijos, vaizduojamos geometrinių figūrų kompozicijos, kuriose svarbiausia spalva ir vaizduojamų objektų išdėstymas. Paveikslai nėra perkrauti detalėmis, pavaizduotais objektais, linijomis. Erdvėje paliekama vietos „judėti“ spalvoms, šviesos kaitos iliuzijos įspūdžiui. Kai kur realybė išnyksta, lieka spalvingų dėmių fantastiškas žaismas tarsi tapyta muzika. Svarbiausia paveiksluose akcentuojama vertybė sielos harmonija, nušvitimas.
https://www.facebook.com/Almas-art-space-172899593338053/
