Valstybės tarnybos reformos metu planuota valstybės funkcijų ir paslaugų peržiūra žadėjo reikšmingus sutaupymus. Visgi efektyvumo rezervai valstybės tarnyboje kol kas lieka neišnaudoti.
Ernestas Einoris, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
XVIII-oji Vyriausybė savo kadencijos pradžioje prioritetiniu darbu įtraukė viešojo valdymo ir valstybės tarnybos tobulinimą. Vidaus reikalų ministerija įvardijo problemas: valstybės tarnyba nėra orientuota į rezultatą, neskatina valstybės tarnautojų mokytis, tobulėti ir kelti kvalifikaciją. Pripažindama sistemos ydas, Vyriausybė siekė pertvarkyti viešojo sektoriaus paslaugų teikimą, institucijų tinklą ir žmogiškųjų išteklių valdymą taip, kad gerėtų viešojo sektoriaus rezultatai ir didėtų efektyvumas – su mažesne valstybės tarnybos apimtimi ketinta pasiekti didesnį profesionalumą, rezultatyvumą, taigi, ir didesnį visuomenės pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis.
Siekiant tikslo, imtasi pakeitimų. Nuo šių metų pradžios įsigaliojo pertvarkyta valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sistema, suteikianti įstaigų vadovams daugiau lankstumo – darbo užmokestį jie gali nustatyti pagal vadovaujamos įstaigos specifiką ir tokiu būdu didinti atlygio konkurencingumą. Įvesti nauji atsakomybės didinimo mechanizmai, pavyzdžiui, viešai prieinami lūkesčių raštai institucijų vadovams. Juose pateikti vadovui keliami tikslai, pagal kurių pasiekimą bus vertinama jo veikla. Atsižvelgiant į privataus sektoriaus praktiką, įteisintos stebėtojų tarybos prie biudžetinių įstaigų, į jas įtraukiami ir nepriklausomi atstovai iš privataus sektoriaus, dalyvausiantys įstaigos veiklos planavime ir vertinime.
VRM numatė įvykdyti ir viešojo sektoriaus įstaigų funkcijų peržiūrą, išgryninti teikiamų paslaugų apimtį bei optimizuoti institucijų tinklą. Norėta vadovautis principu, kad valstybė turėtų teikti tik tas paslaugas, kurių negali teikti verslas ar nevyriausybinis sektorius. Pavyzdžiui, atsisakyti VRM priklausančių sanatorijų, skirtų valstybės pareigūnams. Valstybės tarnybos reformos koncepcijoje teigta, jog dėl optimizacijos esama valstybės tarnybos apimtis galėtų mažėti 15 proc.
Valstybės kontrolė jau kuris laikas rekomendavo peržiūrėti viešąsias ir administracines paslaugas, pabrėždama poreikį valstybės išteklius naudoti racionaliai. VRM pastarosios Seimo kadencijos metu identifikavo 909 administracines paslaugas, jų pobūdį, apimtį, įvardijo jų teikėjus. Tarp tokių paslaugų – įvairių pažymų, leidimų ir licencijų išdavimas. Deja, iki jų optimizavimo, regis, neprieita – konkrečių tikslų mažinti šių administracinių paslaugų skaičių rasti nepavyksta. Tai atspindi ir viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius – lyginant su ankstesniais metais, dirbančiųjų viešojo administravimo įstaigose skaičius šiemet išliko stabilus, nuo 54 588 paaugo iki 54 654 dirbančiųjų. Kartu su juo – ir biudžeto išlaidos viešojo administravimo įstaigų darbo užmokesčio fondui finansuoti.
Išnaudoti kol kas nepavyko ir dar vieno efektyvumo rezervo. Tai perteklinės socialinės garantijos valstybės tarnautojams. Lyginant su darbuotojais, dirbančiais privačiame (ar viešajame) sektoriuje pagal darbo sutartį, valstybės tarnautojams suteikiama dvigubai daugiau apmokamų atostogų dienų – 22 darbo dienų įprastų kasmetinių atostogų, 12 darbo dienų atostogų savišvietai ir savanorystei ir 5 darbo dienos sveikatai gerinti. Jiems skiriamos ir papildomos atostogų dienos už stažą, todėl maksimaliai valstybės tarnautojai gali atostogauti beveik 11 savaičių, už tai gaudami pilną atlyginimą.
Šios kadencijos Vyriausybė teikė sprendimus, priartinančius valstybės tarnautojų socialines garantijas prie Darbo kodekso nuostatų, tačiau priimti juos Seime pritrūko politinės valios. Ką pavyko padaryti, tai susiaurinti Valstybės tarnybos apibrėžimą ir įpareigoti institucijas pakeisti jo neatitinkančias pareigybes į grįstas darbo santykiais. Palaipsniui tai turėtų leisti sumažinti perteklines garantijas gaunančių dirbančiųjų skaičių viešojo administravimo įstaigose. Kol kas įstaigos į šį pokytį reaguoja gana vangiai – Valstybės tarnautojų skaičius reikšmingai nesikeičia – per metus jų sumažėjo 1,5 proc. Tikėtina, kad pokyčiai bus ženklesni, baigiantis Valstybės tarnybos įstatyme nustatytam terminui.
Didesnis valstybės tarnybos efektyvumas visų pirma reiškia greitesnį ir lankstesnį valstybės valdymą. Optimizavus valstybės funkcijas, panaikinus papildomas sąnaudas biudžetui kuriančias privilegijas ir atsisakius mažiau svarbių viešųjų bei administracinių paslaugų teikimo, būtų sutaupyta reikšminga išteklių dalis. Ji šiandien būtina, valstybės biudžeto deficitui balansuojant ties maksimalia Europos Sąjungos leidžiama riba, augant valstybės skolai ir netylant diskusijoms apie didesnį prioritetinių valstybės sričių, tarp jų – gynybos – finansavimą.
Originaliai publikuota IQ.
