Nors Lietuvos ekonomika auga, bedarbių šalyje daugėja. Nenuostabu, nes esame vienintelė šalis Europoje, kurioje bedarbiui pradėjus dirbti, realios jo pajamos į rankas gali ne paaugti, bet sumažėti. Taip nedarbo ir kitos socialinės išmokos virsta tarsi sūriu pelėkautuose, įkalinančiuose žmogų bedarbystėje.
Ernestas Einoris, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
Fenomenas, kai bedarbio ir kitos socialinės pašalpos mažina paskatas susirasti darbą, vadinamas nedarbo spąstais. Lietuvoje darbo neturintiems žmonėms mokamos įvairios išmokos – nedarbo, būsto šildymo, nuomos ir kitos. Jei bendra šių išmokų suma tampa panaši arba netgi viršija tai, ką žmonės gautų dirbdami, motyvacija įsidarbinti krenta. Lietuvoje ši problema ypač opi – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, mūsų šalyje nedarbo spąstai yra patys didžiausi iš visų organizacijos narių. Du trečdalius vidutinio šalies atlyginimo gaunančiam žmogui Lietuvoje nedarbo spąstai gresia labiausiai, nes realios jo pajamos į rankas gali ne paaugti, bet sumažėti. Taip nedarbo draudimas gali tapti ne laikina finansine pagalba netekus darbo, o aktyviu žmonių skatinimu iškristi iš darbo rinkos.
O nedarbas, ypač ilgalaikis, tiek žmogui, tiek visuomenei, kelia rimtų problemų. Juk dirbdami ir užsidirbdami ne tik išlaikome save ir savo šeimą, bet ir mezgame socialinius ryšius, ugdome profesinius įgūdžius, nuolat mokomės. Darbas būtinas, jei norime pagerinti savo ekonominę ir socialinę padėtį. Neturėdami darbo šių galimybių netenkame. Kuo žmogus daugiau laiko praleidžia bedarbystėje, tuo
jam sunkiau grįžti į darbą, nes slopsta jo nepanaudojami įgūdžiai, nyksta socialiniai ryšiai, o ilga darbo pauzė gyvenimo aprašyme kelia pagrįstų dvejonių darbdaviams. Įsivaizduokite, ką tai reiškia, jei kalbame ne apie vieną žmogų, o keliasdešimt tūkstančių! Galiausiai, gundymas nedirbti nesąžiningas ir dirbančiųjų atžvilgiu – tai jų sąskaita ir sumokėtais mokesčiais valstybė skiria pašalpas bedarbiams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vertinimu, ilgalaikį nedarbą lemia daug veiksnių, tarp jų – priklausomybės ligos, socialinių įgūdžių trūkumas. Pastebima, kad nemažai bedarbių tiesiog stokoja gebėjimų ir kvalifikacijos, kurių ieško darbdaviai, tačiau įvairiuose Užimtumo tarnybos siūlomuose mokymuose ir kvalifikacijos kėlimo kursuose dalyvauti nemato poreikio. Siekiant spręsti šiuos iššūkius buvo įteisintas „darbo rinkai besirengiančio asmens” statusas. Šį statusą gavusiems žmonėms teikiama psichologinė, teisinė, medicininė ar kitokia pagalba. Šiomis priemonėmis siekiama įgalinti žmones pradėti dirbti ir tapti savarankiškais. Be to, pasikeitus taisyklėms, jiems nėra mokama nedarbo išmoka, tačiau skiriama kiek kuklesnė socialinė pašalpa, taip didinant motyvaciją imtis darbo.
Visgi, Užimtumo tarnyba šiuo įrankiu naudojasi gana ribotai – nedarbo išmoką gaunančių žmonių skaičius išlieka didesnis nei prieš penkerius metus. 2022 m. pradėta vykdyti užimtumo sistemos reforma situacijos darbo rinkoje nepataisė – nedarbo lygis auga, Užimtumo tarnyboje registruotų bedarbių skaičius siekia 166 tūkst., o ilgalaikio nedarbo lygis išlieka aukštas ir per pastaruosius metus net paaugo. Ypač neramina jaunimo užimtumo situacija, nes nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių dalis yra viena didžiausių Europos Sąjungoje – blogiau tik Rumunijoje. Ir dėl to kalta ne Lietuvos ekonomikos būklė – šalies ūkis nuosekliai auga, o neužimtų darbo vietų skaičius išlieka aukštas. Tikroji problemos priežastis slypi mūsų socialinės apsaugos sistemoje.
Siekiant iš tiesų sumažinti nedarbo lygį, kartu išsprendžiant iš jo kylančias socialines problemas, derėtų imtis nedarbo spąstų naikinimo. Tai padėtų daugiau žmonių tapti savarankiškais, prisiimti atsakomybę už asmeninę padėtį ir darbu prisidėti prie visuomenės gerovės. Sprendimų toli ieškoti nereikia – daugelyje Europos šalių, pavyzdžiui, Estijoje, nedarbo išmoka mažinama ar iš viso nutraukiama bedarbiui atsisakius darbo pasiūlymo. Be to, tie darbuotojai, kurie iš darbovietės išėjo savo noru arba buvo atleisti dėl savo pačių kaltės, paprastai irgi gauna mažesnę išmoką, nei kiti bedarbiai. Šiais sprendimais siekiama užtikrinti, kad nedarbo išmokos įgyvendintų savo funkciją – užtikrintų laikiną finansinį pagrindą darbo netekusiems ir aktyviai jo ieškantiems žmonėms.
Griežtesnė nedarbo draudimo sistema reikalinga tam, kad žmonės nebebūtų viliojami sūriu bedarbystės pelėkautuose. Taip ne tik būtų pasiektas proveržis užimtumo srityje, bet ir sutaupytos socialinio draudimo biudžeto lėšos, kurias būtų galima nukreipti kitoms sritims. Nedarbo spąstai nėra tik statistinis rodiklis – tai svarbi socialinės sistemos yda, veikianti realių žmonių gyvenimus. Tokia sistema, kuri vilioja žmones priklausyti nuo valstybės pašalpų, labiau primena pelėkautus nei pagalbą. Išsilaisvinkime.
Originaliai publikuota IQ.
