Kaip atrodo rūpestis? Ar baimė turi veidą? Kokią formą įgyja skausmas, palengvėjimas, meilė, nuostaba ar atsisveikinimas? Tai yra klausimai, į kuriuos tiesiogiai atsakyti neįmanoma. Parodoje „Emocijų slėpiniai ir formos“ dailininkė Urtė Kraniauskaitė siūlo praverti duris į keistą, spalvingą ir šiek tiek sapnišką pasaulį, kuriame žmogaus jausmai, raizgosi lyg augalai, įgauna savitą gal kiek siurrealistinį kūną.
Paroda galerijoje „Lyceum“ veikia rugpjūčio 6–29 dienomis.
Grafinis tikslumas
Menininkės kūrybą parodos atidaryme pristatė „Lyceum“ galerijos parodų kuratorė Agota Olimpija Bričkutė ir dailininkės teta, rašytoja Jolita Herlyn. Urtė Kraniauskaitė savo kūrybinį kelią susiejo su Klaipėda. Uostamiestyje ji įgijo grafinio ir vizualiojo dizaino išsilavinimą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, šiuo metu čia dėsto, kuria, iliustruoja knygas. Jos darbuose daug išmonės, vaizduotės ir žaismingumo. Kūrybos technika jungia tradiciją ir šiuolaikines raiškos formas – skaitmeninė grafika persipina su kruopščiais piešiniais tušinuku. Piešiniai, pradėti ranka, vėliau apdorojami skaitmeninėmis technologijomis. Tačiau technologijos neužgožia rankų darbo – išlieka linijos tikslumas, kruopštumas, dėmesys mažiausiai detalei.
Chaosas, kuriam suteikta tvarka
Parodoje „Emocijų slėpiniai ir formos“ jausmai tampa keistomis būtybėmis, augalais, susipynusiomis linijomis, akimis, kūno fragmentais ir fantastiniais personažais. Vaizduojamas sunkiai suvaldomas žmogaus vidinis pasaulis, darbuose vyrauja nepriekaištinga tvarka. Čia nesitaškoma dažais, nepasikliaujama atsitiktiniu potėpiu. Priešingai – kiekviena linija atrodo turinti savo vietą. Formos aiškiai apibrėžtos, spalvų plotai švarūs, smulkios detalės kantriai kartojamos. Paveikslai kiek primena plakatus. Juose net fantastiškiausios būtybės paklūsta savitai vidinei tvarkai. Būtent šis prieštaravimas tampa viena įdomiausių parodos savybių – bandoma sutvarkyti tai, kas žmoguje dažnai būna netvarkinga, jausmų chaosui suteikiama tvarka.
Meilės simbolis – inkstas
Menininkė atveria langą į sapno pasaulį su spygliuotomis būtybėmis, žmogaus būtis lyg gėlė, auga ant susiraizgiusio stiebo. Skausmas, baimė, rūpestis, priklausomybė ar trauka nėra lengvai į rėmus sudedami dalykai. Tačiau autorės darbuose jie gauna kontūrą. Nerimas susisuka į mazgą. Ryšys tampa linija tarp dviejų žvilgsnių. Rūpestis įgauna kūną. Palengvėjimas kyla aukštyn tarytum lengvas pūkas. Šalia fantastikos atsiranda labai konkrečios gyvenimo patirtys – vaikystė, Kuršių nerija, šeima, liga, sveikimas, artimo žmogaus globa. Ypač jautriai suskamba pasakojimas apie tėvą, atidavusį sergančiai menininkei vieną savo inkstų. Asmeninė patirtis čia užkoduojama vaizduose. Inkstas tampa tėvo meilės, o gal ir tiesiog meilės ir begalinio rūpesčio simboliu.
Emocijos paklūsta linijai
Paveiksluose auga būtybės su medžių šakomis vietoj rankų, žmonių veidus sujungia nematomos gijos, o tarp jų išsiraizgo mazgai, primenantys neišsakytas mintis. Vienur mažytis žmogus stovi šalia milžiniško jį globojančio padaro, kitur du fantastiniai personažai tiesiog būna greta. Kūriniai iš pirmo žvilgsnio atrodo žaismingi, tačiau už ryškių spalvų ir fantastinių formų slypi kur kas rimtesnės temos. Urtės Kraniauskaitės paveikslai atsiveria pamažu. Iš toliau jie spalvingi, dekoratyvūs, net žaismingi. Priėjus arčiau išryškėja kruopštumas – taškeliai, brūkšneliai, pasikartojančios linijos, smulkiausi ornamentai. O žiūrint dar ilgiau pradedi pastebėti tai, ką nupiešti sunkiausia – žmogaus būseną. Emocijos gali blaškyti, skaudinti, rištis į mazgus, tačiau popieriaus lape jos paklūsta linijai.
Ranka koreguoja viziją
Vaizduotė pasiūlo viziją, o menininkės ranka ją koreguoja. Urtės Kraniauskaitės kūryboje dvi jėgos – fantazija ir disciplina – nekovoja, o papildo viena kitą. Galbūt todėl jos fantastinės būtybės nėra tokios svetimos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žmogus pats yra slėpinys – gyvenantis tarp tikrovės, prisiminimų, sapnų ir vaizduotės. O šalia visada yra gamta, kurioje taip pat nėra dviejų vienodų linijų: ji pati pasirenka, kada sulapoti, kur išleisti naują ūglį, kaip išraityti šaką. Paroda tarsi primena, kad ir žmogaus jausmų raizginiai nėra atsitiktiniai – tereikia rankos, kuri jų chaose įžvelgtų tvarką.
Dana Lukauskienė
www.musuzinios.lt
