Plintantis „godumo infliacijos“ diskursas ne tik verčia kaltę dėl kylančių kainų verslininkams. Raginimas lyginti įmonių kaštus su kainų augimu atskleidžia nesupratimą, kaip laisvoje demokratijoje nustatomos kainos ir uždirbamas pelnas. Čia slypi ir nesantaikos kurstymas, ir nedėkingumas verslui, išlaikiusiam augančią ekonomiką itin sudėtingais laikais.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Dažnas žmogus įsivaizduoja, kad verslas organizuojamas kaštų metodu: sudedi kaštų eilutes, pridedi norimą pelningumą, ir važiuoji. Panašiai buvo sovietiniais laikais. Tokį požiūrį į verslą palaiko ir marksizmas, teigdamas, kad vertę kuria darbo sąnaudos. Anot marksistų, verslininko pastangos sujungti išteklius, tarnauti vartotojams ir pasiekti vertės sinergiją yra nieko vertos. Godumo infliacijos diskursas praplečia verslininko, kaip išnaudotojo, paveikslą – dabar jis išnaudoja ne tik darbuotojus, bet ir vartotojus.
Tikrovėje verslo planas pradedamas nuo vartotojų poreikių, nuo vertės, kurią neša produktas ir kainos, kurią sutinka mokėti vartotojas. Įvertinama, už kiek analogišką produktą gali pasiūlyti konkurentai. Ir tik tuomet apskaičiuojama, ar realūs kaštai leidžia sukurti paklausų ir konkurencingą produktą. Beje, čia ir paklausa, ir konkurencingumas yra nuolat besikeičiantys. Todėl verslininkas turi visada žvelgti į ateitį, ir į ją „įsipaišyti“. Ekonomine prasme tai reiškia – taikliai investuoti, užtikrinti įmonės atsinaujinimą, pažangą, plėtrą.
Į elementarų kaštų skaičiavimą visuomet įsiterpia daug nenumatytų veiksnių. Ypač apstu jų buvo pandeminiais metais. Sutrikę tiekimai, laviravimas tarp įsigijimo ir pardavimo kontraktų, išteklių sandėliavimas, padidintas apyvartinių lėšų bei kreditų poreikis. Kažkas nesumoka už prekes, jos įstringa tolimo krašto muitinėje: visa tai gali apkarpyti laukiamą pelną. Įstatymai tai pripažįsta, leisdami kilnoti nuostolius, nurašyti beviltiškas skolas, apjungti grupės pelno-nuostolių ataskaitas ir t.t.
Todėl įmonė tiesiog privalo už kiekvieną pagamintą produktą, suteiktą paslaugą imti didžiausią įmanomą kainą. Akcinių bendrovių įstatymas taip pat nedviprasmiškai įpareigoja įmonių vadovą veikti įmonės naudai, o tai reiškia, su kiekvienu išleistu centu – sutaupyti ir su kiekviena parduota preke – uždirbti daugiau.
Įmonės vadovas negali gyventi šia diena, tik stengdamasis sudurti kaštų galą su kainų galu. Vadovas tiesiog privalo žvelgti į ateitį ir uždirbti pajamų įmonės atsinaujinimui, plėtrai, dinaminiam tvarumui. O investicijos kainuoja vis brangiau. Europos Centrinio Banko keliamų palūkanų niekas nebuvo „įkalkuliavęs“ į įmonės kaštus. Darbuotojų, kurie neseniai uždirbo 1 500 eurų bruto atlygį, algos jau siekia 1 800 (į rankas tai būtų 1 125 eurų – vidutinis Lietuvos atlygis).
Vadinasi, įmonė tiesiog privalo imti už savo produkciją bei paslaugas didžiausią įmanomą ir vartotojui priimtiną kainą. Štai, kaip atrodo depolitizuota kainodara įmonės viduje.
O makroekonominiu mastu kainos apskritai prasideda ne nuo kaštų, o nuo vartotojo – jo patiriama ir įvertinama konkretaus produkto nauda lemia, kiek yra verti ištekliai, reikalingi to produkto pagaminimui. Kainoms ėmus mažėti, galėsime įžvelgti šią retai pripažįstamą tiesą: išteklių kainą galiausiai diktuoja galutiniai vartotojai. Ir jeigu jie nepajėgia kažko įpirkti, ar nustoja kažką vertinti, kainos ima mažėti, kol atsirita iki pirminių išteklių. Tai antiinfliacinė „politika“, vykdoma be nurodymų iš viršaus. Beje, įmonėms kainų mažėjimo laviną išgyventi bus ne ką lengviau, negu jų augimą.
Tokia tad yra tikroji kainodara, kurią vis dar užgožia tikėjimas kaštų metodu. Šią kainodarą atradus, galima atrasti ir tikrąją antiinfliacinę politiką. Ir, netikėtai, patirti dėkingumo verslininkams bangą.
Komentaras publikuotas verslozinios.lt
