Metų pradžioje įprasta žvelgti į ateitį, ir Lietuva drąsiai pažvelgė į akis gręsiančiai demografinei perspektyvai.
Mūsų šalis sensta beveik du kartus greičiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvos gyventojų amžiaus mediana sieks 51 m., o gyventojų skaičius kris iki 2 mln. Tarp kitų demografinės problemos sprendimų įvardijamą siūlymą tvarkyti darbo migracijos procedūras atvykstantiems daugelis kritikuoja. Sakoma, kad pirmiausia reikia susigrąžinti svetur išvykusius Lietuvos gyventojus. Jų skaičius pribloškiantis ir prilygsta Kauno ir Vilniaus gyventojams kartu sudėjus. Tad pasistengti, kad į Lietuvą jie grįžtų, tikrai verta.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Tačiau ko reikia, kad sugrąžintume žmones iš emigracijos? Ar pakanka subsidijų ir finansinių paskatų? Ar dvigubos pilietybės įteisinimu paraginsime Skandinavijos šalių ar Amerikos lietuvius ne tik „išsiimti“ pasą, bet ir apsigyventi Lietuvoje?
Reemigracijos politika – nėra tik lozungas ir ji negali būti grįsta tik lengvatomis, tikintis, kad jos stebuklingai suveiks. Ji prasideda nuo visų partijų sutarimo puoselėti Lietuvoje gerą socialinį ir emocinį klimatą, neerzinti žmonių ir nesielgti su jais kaip su valdiniais. Ji prasideda nuo siekio neprarasti dabar čia gyvenančiųjų.
Todėl ji neatsiejama nuo viešojo sektoriaus reformų, pažadėtų šios Vyriausybės kadencijos pradžioje. Neatsiejama nuo skubos, kad kuo greičiau kiekvienas žmonių tarnas – nuo valstybės vadovų iki savivaldos darbuotojų – visais savo veiksmais ir požiūriu liudytų tą tarnystę žmonėms. Ne kad jam tarnautų, bet kad jis tarnautų. Kai žmonės jaučia, kad daroma priešingai, kenčia iki paskutinio lašo, kol galiausiai nutaria pasitraukti. Kas – į šešėlį. Kas – į svečią šalį.
Kas gali tapti tuo paskutiniu lašu? Paimkime kad ir pastarąsias aktualijas. Per Covid-19 pandemiją nieko neužsidirbę žmonės, nes jų veikla buvo uždrausta, staiga sužinojo, kad yra skolingi valstybei įvairių įmokų. Viešai paskelbus įtarimus, kad verslininkai kalti dėl kainų augimo, vienus skaudina neteisingai mesti kaltinimai, kiti jaučiasi beviltiškai išnaudojami. O kai žmogui reikia pagalbos ar paaiškinimo, valstybės institucijos mus visą valandą „laiko ant ragelio“. Valstybės tarnautojo požiūris nėra vien tik nemandagus elgesys. Kartais su žmonėmis elgiamasi tiek mandagiai, tikrinant kiekvieną kablelį, atidėliojant kiekvieną sprendimą, kad nuo jų norisi pasislėpti. Bet kur.
O tuo metu energetikos monopolis, kuris daug prisidėjo prie energijos kainų brangimo, lieka praktiškai be valstybės organų priežiūros. Ar kas nors paaiškina žmonėms, kaip Lietuva tapo labiausiai nuo elektros importo ir kitų valstybių elektros generavimo pajėgumų priklausoma Europos šalis? Kodėl neturime pakankamo elektros energijos pralaidumo ir esame labiausiai regione pažeidžiami elektros energijos kainų šuolių?
Kai žmogus jaučiasi bejėgis, bet kurio biurokrato stumdomas tarsi būtų jo valdinys, laša pavojingi emigracijos didinimo lašai. Tam gi, kad žmogus nutartų sugrįžti iš emigracijos į Lietuvą, tų lašų neturi likti nė kvapo. Tad reali reemigracijos politika susideda iš daugybės konkrečių lašų, kurie geriau negu bet kokios deklaracijos patikrina politikų pasiryžimus.
Jau pavasario sesijoje balsuodami už valstybės tarnybos reformos paketą, Seimo nariai turės progą žengti tvirtą ir pribrendusį žingsnį link deklaracijomis nepridengtos reemigracijos politikos.
Originaliai publikuota LRT.lt
