Gruodis – Advento laikas, o tai reiškia laukimą. Metų sandūroje dažniau susimąstome apie laiką. Koncertų salėse dažniau skamba Vivaldžio „Metų laikai“, primindami mums pavasarį, vasarą, kiek sulėtėjusį rudenį, žiemą. Bet ir ledinis žiemos ritmas greitėja, įsuka mus, ir mes jau girdime jame visuotinį skundą skubėjimu.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Neretai teigiama, kad tai rinkos ekonomika verčia mus skubėti, rinktis prioritetus ir norėti daugiau. Pasigilinkime, kas čia iš tiesų atsakingas. Ogi mirtinga žmogaus prigimtis, kuriai tiksi laikas, ir tame laike mes nesame visagaliai, negalime daryti A, B ir C vienu metu. Privalome kiekvieną akimirką pasirinkti. Kažko imtis, kažką atmesti.
Ekonomikos teorijoje tai vadinama „alternatyviaisiais kaštais“, nors tikslesnis pavadinimas būtų „alternatyvūs nuostoliai“. Mūsų smegenys, nė mums patiems nejaučiant, įvertina skirtingų pasirinkimų patrauklumą ir atmeta daugelį – vardan to vieno. Būtinybę rinktis lemia ne ekonomika, o mūsų prigimtis. Šio proceso išmanymas ir sąmoningas pasirinkimų praktikavimas gali mus padaryti laisvesnius. Ir netgi lėtesnius. Apsaugo nuo rizikos vienu metu daryti ir A, ir B, ir C, arba kuo greičiau padaryti A, kad imtumėmės B, ir strimgalviais įšoktume į C. Kol dar gruodis.
Kuo daugiau žmogus turi atsakomybių, tuo labiau jo neuronų sinapsės išlavėja greitai ir kokybiškai pasverti alternatyvas ir sutelkti energiją į pasirinkto sprendimo įgyvendinimą. Kitą vertus, kuo daugiau mes turime įsipareigojimų, tuo daugiau šansų, kad privalėsime atlikti ir A, ir B, ir C. Nes negalime nuvilti kitų, nes nuo mūsų priklauso daugybė procesų, produktų, paslaugų ir netgi likimų.
Iš čia – neišvengiamas ritmo greitėjimas ir skubėjimas.
Metų sandūrą dažnas laiko simboline. Bet įsipareigojimus įvykdyti iki metų pabaigos reikia konkrečiai, ne simboliškai. Tempas atrodo nemalonus, bet… tik jo dėka vienas kito neapleidžiame. Pasitempę, mes sukuriame daugiau gerovės.
Ir visgi, metų pabaiga tarsi atveria mūsų planų ir ambicijų netalpumą laike. Laikas trumpas, – skelbia išmintis. O mūsų troškimai – begaliniai. Nes esame žmonės. Vadinasi, mūsų troškimai ir gimdo ekonomiką, o ne atvirkščiai. Tad svarbiausia jausti atlaidumą ir dėkingumą visam tam skubančiam ir… neišvengiamai šiek tiek vėluojančiam pasauliui.
Taip, tai ne ekonomika užduoda ritmą Vivaldžio metų laikams. O mūsų žmogiškoji ir gamtos tikrovė. Štai, lėktuvai vėluoja, nes apledėja ir reikalauja papildomos priežiūros, kuri vyksta laike. Vėjas pučia su pagreičiu. Ir mūsų gyvenimo ritmas skaičiuoja laiką nuo gimimo, jaunystę, vasarą, rudenį. Vivaldžio žiemai skambant, girdime, kaip ledinis stygų prisilietimas greitėja.
Gal tai ir gerai – mūsų geopolitinėje situacijoje, mes dar esame pareikalauti ir kupini galimybių. Skambėk, Vivaldi. Mes skubame su Tavimi.
Originaliai publikuota LRT.
