Kai esame labiausiai ištroškę santarvės, skaldančių naratyvų visuomenėje vis daugiau. Progų susiskaldyti pridėjo infliacija. Jos ištakų ignoravimas turi skaudžių padarinių – rizikuojame susipriešinti „visi prieš visus“.
LLRI prezidentė Elena Leontjeva.
Štai, įmonės tikrinamos, ar jų kaštų pabrangimas pateisina produktų brangimą. Tyrimą vykdantis Lietuvos bankas pripažino, kad kainų augimui įtakos turėjo „išsilaikiusi stipri paklausa“. Tą paklausą nuo pandemijos pradžios skatino Europos Centrinis bankas (ECB), kurį mūsų šalyje atstovauja kaip tik tas pats Lietuvos bankas. Tad ten dirbantys profesionalai veikiausiai žino, kad tikslą „skatinti paklausą“ kėlė pats ECB ir kad tikslas buvo sėkmingai pasiektas. O paklausą lemiantis pinigų kiekis Lietuvoje buvo padidintas daugiau negu trečdaliu. Štai, iš kur ta „stipri paklausa“, į kurią ekonomika natūraliai atsakė kainų augimu.
Kritikos strėlės smigo ir į komercinius bankus. Jų pelnai finansų institucijų priežiūrą vykdančiam Lietuvos bankui pasirodė nepagrįstai išpūsti. Tiesa, Lietuvos banko specialistai ir vėl nujaučia priežastis, įvardindami, kad „likvidumo perteklius augant pagrindinėms palūkanoms generuoja netikėtą grąžą“. Mintį verta pratęsti, paaiškinant, kaip prie šio perteklinio likvidumo prisidėjo ekspansinė pinigų politika.
Teigdami, kad komerciniai bankai nemoka adekvačiai aukštų palūkanų už indėlius, profesionalai galėtų prisiminti, kad indėliai ir apskritai taupymas neteko savo prigimtinio vaidmens, nes ECB pinigus gamina iš oro. Tūkstantmečiais skiepyta taupymo dorybė neteko prasmės. Finansų sistemai gausiai gaunant pigių pinigų, nebėra jokios ekonominės logikos didinti indėlių palūkanas.
Kaltais paskelbti ir pensijų fondai, mat šie 2022 m. neužtikrino pageidaujamos grąžos. O ir kaip jie galėjo tokią grąžą užtikrinti, kai ekonomika (ir ne tik Lietuvoje), dešimtmetį pratinta prie nulinių palūkanų, staiga patyrė centrinių bankų keliamų palūkanų šoką. Nenuostabu, kad rinkos gerokai krito, akcijos nuvertėjo.
Kalbant apie augančias palūkanas, būtina priminti, kad ne komerciniai bankai jas didina, o ECB. Jo pradėtas palūkanų didinimas pasiekia visus kaip banga, ir vis labiau šąlančioje ekonomikoje sukuria problemų ir mažiems, ir dideliems. Tad žmonių nuogąstavimai dėl palūkanų yra pagrįsti, tik nepasitenkinimo taikiklis turėtų būti centrinis, o ne komerciniai bankai. Juk ne paslaptis, kad tuo pat metu, kai mums kėlė palūkanas, ECB tęsė pigių pinigų politiką pietų Europos šalims. Proporcijos pinigų sistemoje – ekonomikos kraujagyslėse – buvo pažeistos.
Sveikatos mūsų taupymo sistemai neprideda ir nuolatiniai pokyčiai kaupiamųjų pensijų sistemoje. Suskaičiuota, kad per devyniolika metų sistema buvo keičiama 24 kartus. „Matyt, tikrai kažkas su tuo kaupimu negerai“ – įlenda į pasąmonę 25 keitimo pažadas, kaip koks 25 kadras.
Lygiai taip nuolatinis verslo, kainų ir pelnų linksniavimas veikia žmonių pasąmonę. Kaip 25 kadras. „Verslas – blogis, kainos – per aukštos“, – tuo Lietuvoje jau įtikėjęs daugelis. Bet juk mes visi vienas kitam esame pirkėjai ir pardavėjai, vartotojai ir paslaugų teikėjai. Juk ekonominę veiklą ir formuoja kiekvieno iš mūsų tikslas pirkti pigiau, o parduoti – brangiau. Dėl to mes nesame ir negalime būti patenkinti kainomis. Manipuliuoti tuo, kiršinant žmones yra pavojinga. O sukiršinti galima visus.
Kainos mus visus sieja: jei net neparduodame nieko, nustatome savo paslaugų ir darbo kainą. Todėl infliaciniai procesai, įvairūs indėliai, didinantys kainas, yra visuomenės santarvės išbandymo metas. Infliacijos ištakų supratimas svarbus ne todėl, kad atgręžtume kaltę į centrinius bankus, bet kad sustabdytume visuomenės kiršinimą. Juk nuolat kartojamas 25 kadras paneigia mūsų pagrindinį įstatymą. Kiek žmonių Lietuvoje padėję ranką ant Konstitucijos šiandien prisiektų palaiką jos neginčijamą vertybę – „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.
Originaliai publikuota vz.lt.
