Europos Centrinis bankas (ECB) toliau didina bazines palūkanas. Kartu su jomis kyla ir mums visiems rinkoje taikomos palūkanų normos. Mūsų vis labiau šąlančiai ekonomikai tai nėra geroji žinia. Tuo pat metu Lietuvos Bankas imasi veiksmų, kad komerciniai bankai privalėtų siūlyti vartotojams fiksuotas kreditų palūkanas. Kai palūkanos visuotinai auga, tai atrodo itin patrauklu. Tai skiepija viltį, kad nuo palūkanų augimo apsisaugoti galima, ir kad atsakingi už tai yra komerciniai bankai, bet ne palūkanas centralizuotai keliantis ECB.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
Ką reikia žinoti, kad fiksuotų palūkanų pažadas netaptų pinklėmis? Pirma, fiksuota kaina atrodo patraukli tol, kol kainos auga. Kai infliacija pūtė kainas, tie, kas buvo užfiksavę metalo, elektros ir kitų išteklių įsigijimo kainas, santykinai laimėjo. Tačiau kai tik dalykai pinga, fiksuota kaina tampa atgrasi, ją mokantys pralaimi. Tai galioja ir ištekliams, ir pinigų skolinimo kainai – palūkanoms.
Antra, palūkanų fiksavimas visuomet kainuoja. Nes tokį sandorį privalu apdrausti, perkant išvestinius (angl. hedge) instrumentus. Tad prie fiksuotų palūkanų visuomet prisideda papildoma suma, leidžianti pardavėjui apsisaugoti nuo neapibrėžtumo ir nebankrutuoti, jei palūkanos ims stipriai svyruoti. Tai sudėtingi išvestiniai instrumentai, reikalaujantys aukštos bankininkų kompetencijos, ir pakankamo operacijų masto, kad paslauga netaptų per brangi.
Priversti visus bankus siūlyti klientams fiksuotas palūkanas – reiškia stumti juos į specifinį rinkos segmentą ir didesnę riziką, kuriai nėra pasiruošta. Juolab, kad palūkanų didinimas ar mažinimas jau seniai tapo nebe rinkos, o išskirtine centrinio banko kompetencija.
Klausimas, kam bus skirtos klientų kritikos strėlės, kai bazinės palūkanos ims mažėti, tačiau žmonės bus užfiksavę savo palūkanas, o komerciniai bankai įsigiję itin brangų apsidraudimą?
Keistas yra ir Lietuvos banko noras įpareigoti komercinius bankus nuolatos informuoti klientą apie galimas palankesnes kreditavimo sąlygas. Kas turės nutarti, kas žmogui palankiau? Ir kokias sankcijas taikys prižiūrėtojai, nustatę, kad palankumas vis dėlto yra subjektyvi ir nuo žmogaus laisvės neatsiejama sąvoka. Vienu atveju jam palankiau fiksuota kaina, tačiau nutraukti tokį sandorį nėra galimybių. Kitu atveju – lankstumas ir banalusis „euriboras plius marža“. Nes jis leidžia išsaugoti sutarties sąlygų keitimo galimybes.
Drauge su pareiga informuoti klientus apie palankesnes sąlygas, bankams tarsi permetama ir laisvė bei atsakomybė nuspręsti, kas žmogui jo konkrečiomis aplinkybėmis yra palankiau, ir kaip jis nujaučia savo paties ir rinkos, o tiksliau, pinigų politikos perspektyvas. Visa tai atrodo kaip makiaveliškos pinklės, į kurias norima įtraukti komercinius bankus ir jų klientus. Galbūt, su vienintele slapta mintimi – kad įtampa dėl palūkanų didinimo nebūtų siejama su centralizuota ECB politika, ir persikeltų į žmogaus santykį su jo komerciniu banku.
Originaliai publikuota LRT.
