Kritikuoti Lietuvos nepriklausomybės pradžioje pasirinktą reformų kelią tapo madinga. Nuoseklus ir ryžtingas išėjimas iš sovietinės santvarkos šiandien lengvabūdiškai kvestionuojamas, lipdant jam ideologinius lipdukus. Bet, ar Lietuva devyniasdešimtais metais turėjo kitokį kelią? Ar išvesti kraštą iš marksizmo-komunizmo akligatvio buvo įmanoma kosmetinėmis arba marksistinėmis reformomis? Juk troškome ne tik atsiskirti nuo Maskvos, bet ir padėti galą korumpuotai komandinei ekonomikai. Koks paradoksas: gamtiniais ištekliais itin turtingos imperijos gyventojus ši ekonomika tiesiog marino badu. Ji ištaškė išteklius ir priėjo liepto galą.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
Iškovojus nepriklausomybę, niekas neabejojo, kad turime pereiti prie žmogaus atsakomybe ir jo privačia nuosavybe paremtos tvarkos. O tai reiškia – prikelti prigimtinį ryšį tarp mūsų, kaip vartotojų, ir mūsų, kaip gamintojų. Leisti mums, kaip gamintojams atsiliepti į realius mūsų, kaip vartotojų, poreikius. Tai reiškė atgaivinti mūsų tarnystės vienų kitiems ryšius ir sukurti tam būtiną mainų rinkoje infrastruktūrą, užtikrinti nuosavybės ir mainų apsaugą, ekonomines žmonių teises. Tam reikėjo atimti iš sovietinio galios centro, vadinamo Gosplanu, sprendimus – kiek ir ko gaminti, kokiomis kainomis parduoti, kam skirti išteklius ir kreditus. Būtent tai ir įtvirtino Lietuvos Konstitucija.
Mums reikėjo sveikų ir patikimų pinigų – ne tokių, kaip sovietinis rublis. Įgyvendinus ryžtingas reformas, litas tapo patikimas, tvirtas ir konvertuojamas. Mums reikėjo savos mokesčių sistemos – tokios, kuri leistų kurti gerovę. Tiesa, pirmais metais daug kas griuvo, bet to priežastis buvo ne reformos, o dešimtmečiai gyvenimo einant prieš visus gamtos dėsnius. Pagalvokime, ar įmanoma pereiti prie privačios nuosavybės išvengus privatizavimo? Atsakymas – ne, neįmanoma. Ir koks netobulas bebūtų išėjimas iš komunizmo, vadinamas privatizavimu, palikti ūkį valdžios rankose reikštų palikti tautą be darbo ir be duonos.
Skirtingų politinių vertybių ekonomistai, – a. a. Eduardas Vilkas, Kazimieras Antanavičius, Kęstutis Glaveckas, visi Sąjūdžio dalyviai, nepriklausomybės akto signatarai – vieningai sutarė, kad pirmiausia turime sukurti gerovę ir tik paskui svarstyti, kiek, kokiu mastu, dera ar ne, ją perskirstyti. Prie lietuviškų socialdemokratijos ištakų stovėję žmonės neabejojo, kad privalome įtvirtinti žmogaus ekonomines laisves. Tai buvo išgyvenimo strategija, jokia ne ideologija. Ir, tiesą sakant, tik dėl tų laisvių mes pagal pragyvenimo lygį aplenkėme ne vieną Vakarų Europos valstybę.
Įdomu, kad 1992 m. socialdemokratams (tuometinei Lietuvos demokratinei darbo partijai) laimėjus rinkimus su pažadu sustabdyti privatizavimą, tas sustojimas tetruko kelis mėnesius. Prisiėmę atsakomybę už šalies ateitį, politikai suprato, kad tik šiuo keliu galima pereiti į atsakingą ir efektyvią ekonomiką. Niekas neabejojo, kad kosmetinėmis priemonėmis šalies ekonomikos neatgaivinsi, pamatų gerovei nesukursi.
Prisiminkime, ir kas nutiko su buvusiomis sovietų ir soc. lagerio šalimis, kurių reformos nebuvo tokios greitos, ryžtingos ir nuoseklios. Koks yra šių šalių pragyvenimo lygis? Ar užtikrinamos žmonių laisvės? O korupcija? Korupcija visuomet lydi dalines reformas, kai išteklių skirstymo galia paliekama vietinių vadų ir vadukų rankose. Tokiuose kraštuose neišvengiamai įsiviešpatavo ir kriminalinės struktūros.
Tad kritikuojantys Lietuvos pasirinktą kelią tuo pačiu kvestionuoja ir tautos apsisprendimą padaryti galą komunizmui, kurti žmogaus laisve ir atsakomybe paremtą visuomenę. Ir vis dėlto, ačiū Dievui, kad su istorija galima pasifechtuoti žodžiais, bet negalima jos perrašyti.
Originaliai publikuota LRT.
