Nuoseklumas – svarbi bet kokio veiksmo savybė. Mokesčių paketas, anot rengėjų, siekia panaikinti gyvulių ūkį, kitaip tariant, skirtingus mokesčių tarifus skirtingoms veikloms bei mastams, nes šie skatina žmones daryti sprendimus, ieškant mažiausios mokesčių naštos. Toks yra reformos sumanytojų ir ideologų leitmotyvas.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
Viena ranka tvirtinant šiuos tikslus, kita ranka netikėtai atveriama nauja reformos kryptis – apjungti visas pajamų rūšis ir apmokestinti progresiniais, t.y. skirtingais ir augančiais mokesčiais. Kuo daugiau žmogus gaus pajamų iš įvairių veiklų, tuo labiau jam išaugs mokesčių tarifai. Kaip bevadintum tuos „plius penki“, „plius septyni“, rezultatas aiškus – efektyvus mokesčių tarifas tuo didesnis, kuo aukštesnę vertę žmogus sugebės sukurti visuomenei.
Tai prieštarauja ir visoms aukštos pridėtinės vertės kūrimo skatinimo programoms, ir juo labiau, tikslui naikinti gyvulių ūkį.
Naujos krypties atsiradimas parodo, kad skirtingų tarifų ir pajamų slenksčių pamokos Lietuvoje neišmoktos, ir šalį bandoma įklampinti į naują gyvulių ūkį. Tačiau šį kartą – daug stambesniu mastu. Ir su daug pavojingesnėmis pasekmėmis.
Įsivaizduokite, žmogus gauna darbo pajamų, kurios nesiekia 60 VDU. Nieko neįtardamas, parduoda turtą, nuo kurio susimoka 15 proc. mokestį. Tačiau metų pabaigoje paaiškėja, kad jo suminės metų pajamos viršija 60 VDU (apie 100 tūkst. eurų). Tad kitų metų pavasarį žmogus turės sukrapštyti papildomą 5 proc. mokestį nuo vertės, viršijusios 60 VDU (o tai gali būti iki 5 tūkst. eurų). Taigi išaugs ir nuo darbo pajamų sumokėtas žmogaus mokestis. Jeigu jis uždirbs virš 200 tūkstančių eurų (120 VDU), nuo šių papildomų pajamų mokės jau 7 proc. mokestį. Kuo daugiau žmogaus pajamos viršys VDU slenkstį, tuo labiau jo efektyvusis tarifas artės prie bazinio (15 arba 20 proc.) plius 7 proc. tarifo, t.y. bus 22 – 27 proc. intervale.
Efektyvus ribinis kapitalo pajamų mokestis jau dabar siekia 27,5 proc., o pagal siūlomą tvarką išaugtų iki 33,7 proc. Nesunku prognozuoti tolesnį vyksmą: bazinius tarifus netrukus bus raginama suvienodinti, o lygybės kartelė bus keliama link pačių aukščiausių tarifų. Blogiausia, kad atsisakius skaidrios proporcinės sistemos, žmonių dėmesys bus vėl sutelktas ne į gerovės kūrimą, o į jos išsaugojimą aplinkiniais keliais. Valstybė neturėtų taip elgtis su savo piliečiais. Bauda už kūrybiškumą, atsakomybę ir efektyvumą greičiausiai turės kitokį efektą, negu tikimasi, kai biudžeto pajamos planuojamos, mechaniškai dauginant dabartines pajamas iš padidintų tarifų.
Į aritmetinius modelius reikia įsileisti ir žmogaus laisvę. Reikia įtraukti antropologinį realizmą, nekartoti komunizmo klaidų, kuris laiko žmogų angelu, o galiausiai paverčia pabaisa. Ir ima vadinti … (ak, nekartosiu).
Valdžios pagarba žmogaus laisvei – neprovokuoti ir negundyti, palikti laisvę sutelktą į darbą, kūrybą, į gerovės kūrimą, o ne į žaidimus, kaip tą sukurtą gerovę išsaugoti. Tai – pamatiniai žmogaus ir valstybės santykio principai. Ir nors mokesčių paketas vadinamas ne reforma, o peržiūra, jis kėsinasi į bazinius žmogaus ir valstybės santykius.
Vien tik kalbos apie mokesčių pokyčius privertė daugelį susimąstyti – ar ir toliau rizikuoti su investicijomis, verslais ir darbais Lietuvoje, ar pasirinkti šiltesnes ir saugesnes šalis. Paprastas, skaidrus ir proporcinis kapitalo bei turto pajamų apmokestinimas, kurį (su nedidelėmis išimtimis) vis dar išsaugojome Lietuvoje, laimėjo mums ne tik dinamišką ekonomikos plėtrą, bet ir skaidrumą, kai žmogus nėra skatinamas žaisti mokesčių minimizavimo žaidimų.
Progresinių mokesčių įvedimo kaina – ne tik svetur pasitraukiantys žmonės bei verslai, taigi ir biudžeto praradimai. Jos kaina – žmogus, vėl priverstas kombinuoti ir žaisti žaidimus su savo valstybe. Tuo metu, kai jai labiausiai reikia mūsų ištikimybės.
Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.
