Biudžeto projekte pateikiami trys makroekonominiai scenarijai: optimistinis, bazinis, ir pesimistinis. Visgi pajamos ir išlaidos numatomos tik pagal vieną, bazinį scenarijų. Tuo atveju, jeigu reikalai pakryps mažiau palankia linkme, Seimui teks tvirtinti biudžetą iš naujo. Kas nutiks, kol pataisos bus rengiamos, derinamos ir priimamos? – Viskas bus arba finansuojama toliau didinamo deficito sąskaita, arba valstybės sektoriui bus didžiulis iššūkis ad hoc pasirinkti, kurias išlaidas mažinti, o kurias, atsižvelgiant į krizės pobūdį, didinti.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
Tam, kad biudžeto keitimas, kurį ne vienas politikas įvardija kaip neišvengiamą, nepridėtų papildomų neapibrėžtumų šiam laikmečiui, išlaidos jau dabar turėtų būti prioritetizuotos – tos, kurių negalima liesti, tos, kurios gali būti proporcingai mažinamos, ir tos, kurių tektų visiškai atsisakyti. Rizikų įvardijimas biudžete taip pat įpareigoja imtis veiksmų jas sumažinti.
Išorinių rizikų apvaldyti negalime. Bet galime susitelkti į vidines. Energetinė krizė nustekena įmones, o numatytos pagalbos priemonės pasieks tik dalį įmonių ir ne visuomet laiku. Tačiau visos kitos susidurs su gamybos stabdymo, nuostolių ir likvidumo iššūkiais, su konkurencingumo praradimu. Mūsų kaimynų konkurencinį pranašumą šiandien lemia ne tik mažesnės elektros kainos, bet ir įmonių apmokestinimo modelis, kuris realiai leidžia išgyventi sunkmetį ir nenustoti investuoti. Teikdami biudžetą, rengėjai perspėja, kad „investicijos prislops“ (augimas sumažės dvigubai), tačiau išeičių neieško.
Jeigu pelno mokesčio perkėlimui į pelno paskirstymo stadiją Lietuvoje vis dar nėra politinės valios, būtina kuo skubiau imtis bent dalinės reformos: momentinio ilgalaikio turto nusidėvėjimo. Tai leistų mažiau nustekenti įmonių ilgalaikio turto bazę, pagerintų likvidumą ir finansinį atsparumą. Pakeitimai gali būti atlikti greitai, jie pasiektų visas įmones vienodai ir kainuotų mažiau, negu vėliau gelbėjant užsidarančias įmones ir ieškant kriterijų, kam ir kaip mesti pagalbos ratą.
Išlaidų dalyje taip pat turime potencialo pagerinti scenarijus. Štai, valstybės reformos paketas sustabdytas, tačiau ir biudžetas turi galių laiduoti valstybės tarnybos reformą. Sumažintas valstybės institucijų finansavimas pritraukia nemažai dėmesio, tačiau pats savaime neužtikrina didesnio valstybės tarnybos efektyvumo. Idealiu atveju su biudžetu turėtų būti teikiamas ex post funkcijų atlikimo vertinimas, pagal kurį būtų aišku, kokia vertė sukurta ir ar reikia ją toliau finansuoti, ką keisti. Pavyzdžių apstu bet kurioje srityje.
Migracijos reformoje dalyvavę socialiniai partneriai žino, kokių funkcijų reikia atsisakyti, kad institucijos būtų išlaisvintos valstybės prioritetams. Sveikatos sritis: seniai pribrendome tam, kad netikslinga kartoti kitose ES šalyse atliktų vaistų klinikinio-terapinio poveikio vertinimo. Jeigu šių procedūrų neatsisakome, o tik sumažiname joms finansavimą – ligoniai lauks vaistų nebe tūkstantį, o tūkstantį du šimtus dienų. Panašiai ir su žaliąja energetika – jeigu leidimams išduoti biurokratai turės mažiau resursų, bet vis tiek privalės atlikti tuos pačius „derinimus“, leidimai toliau strigs ir taip reikalinga tvari lietuviška energija liks tik popieriuje. Tiesa paprasta: sumažintas valstybės institucijų finansavimas reikalauja keisti įstatymus, kuriais perteklinių funkcijų būtų atsisakoma.
Taigi, biudžetas kaip pagrindinis šalies įstatymas, turi galios ne tik numatyti rizikos scenarijus, bet ir pats tas rizikas sušvelninti arba paaštrinti. Kartu su juo turi būti tvirtinamos priemonės, kurios stiprina mokesčių mokėtojų padėtį ir įgalina valstybės tarnautojus kurti žmonėms vertę efektyviai ir skaidriai.
