Interviu su Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) pirmininke Roma Katiniene.
Algirdas Dačkevičius
– Sakoma: stipri savivalda – stipri policija. Kaip manote, ar reikėjo eksperimento tvarka sujungti Telšių ir Šiaulių policijos komisariatus? Ar dėl tokios reformos reikėjo atsiklausti gyventojų nuomonės?
– Priimant svarbius sprendimus, kurie gali turėti įtakos gyventojų saugumui, jie privalo būti išdiskutuoti tiek su gyventojais, tiek su savivalda. Įtraukiant bendruomenę į sprendimus, didinamas pasitikėjimas institucija, gyventojams, vietiniams politikams yra daugiau aiškumo dėl pokyčių, susiformuoja ne tik pasitikėjimas, bet ir geresnis komunikacinis ryšys, kad iškilus problemoms bus greičiau reaguojama ir kartu priimami geriausi sprendimai. Prieš startuojant su eksperimentu, tokios diskusijos nei su gyventojais, savivalda, nei su pačia pareigūnų bendruomene nebuvo. Kaip dažnai nutinka Lietuvoje, kažkas, sėdintis Vilniuje, sugalvoja, parenka deklaratyvius šūkius „kaip dabar visiems bus gerai“ ir pradedamas įgyvendinimas. Dažniausiu atveju, eksperimentų naudą mato tik tie patys sėdintys Vilniuje, o ne gyventojai ar teritorijoje dirbantys policijos pareigūnai. Man, kaip profesinės sąjungos atstovei, nėra didelio skirtumo dėl idėjos daryti eksperimentą, tačiau nėra normalu, kai eksperimentai vykdomi po kelerius metus ir pabaigos nematyti, kurie, nesugebant tinkamai komunikuoti, sukėlė įtampą Telšių bendruomenės viduje. Nėra normalu, kai patys pareigūnai nesupranta, kodėl vyksta eksperimentas. Kitas aspektas yra regionų silpninimas, nes visos šitos centralizacijos kitaip pavadinti negaliu. Toks stambinimo modelis atėjo ne iš kitų šalių, o iš generalinio komisaro patirties, vadovaujant valstybės sienos apsaugos tarnybai ( VSAT). Viešajame sektoriuje bandymas kitų užsienio šalių modelių, kitų tarnybų ar net privataus sektoriaus darbo organizavimo modelius analogiškai perkelti, patiria fiasko. Manau, daug naudingiau ir efektyviau būtų pasisemti gerųjų praktikų kitose šalyse, organizacijose ir sukurti savo, lietuvišką modelį, kuris atitiktų mūsų šalies specifiką, mentalitetą, turimus išteklius ir galimybes. Taip pat manau, kad viena iš didžiausių klaidų, kai viešojo sektoriaus srityse – teisėsaugoje, sveikatos apsaugoje, ugdyme – pagrindine pokyčio siekiamybe tampa finansinis efektyvumas, o ne saugumas, prieinamumas, kokybė.
Grįžtant prie centralizacijos ir optimizacijos teisėsaugoje, reikėtų paminėti 2019 metais VSAT rinktinių reorganizaciją, kai buvo Pakrančių rinktinė prijungta prie Pagėgių. Buvo deklaruojama, kad reorganizacija siekiama sukurti efektyvesnį valdymą, mažinti vadovaujančio ir administruojančio personalo, optimizuoti padalinių struktūrą. Bet 2024 m. sausį Pakrančių rinktinė atkurta. Panašu, kad tas pats vadovas „lipa ant grėblio“. Ar ne per didelė prabanga tokie eksperimentai, kai kalbame apie viešąjį saugumą, tuos pačius pareigūnus, kuriuos parengti ir išsaugoti valstybei kainuoja pakankamai brangiai.
– Kaip manote, nejaugi telšiškiai policininkai dirbo prastai, kad reikėjo tokios reformos, policiją atitolinančios nuo gyvo bendravimo su žmonėmis?
– Man sunku vertinti telšiškių policijos pareigūnų darbą visos Lietuvos kontekste, bet neteko girdėti, kad čia buvo kažkas labai blogo ir kad Telšių pareigūnai nusipelnė kelerius metus trunkančio eksperimento. Problemų yra visur. Bet pirmiausia įvardinkime jas ir ieškokime bendrai – su gyventojais, savivalda, policijos pareigūnais – kaip jas išspręsti. Nežinau, kaip šis eksperimentas padėjo išspręsti pareigūnų trūkumą, padidinti darbo užmokestį ir kitas problemas. Bent jau tikrai nepriartino prie bendravimo su gyventojais.
– Kaip reforma palietė pareigūnus ir kokias jos pasekmes nuo eksperimento pradžios matome dabar?
– Kaip ir minėjau, eksperimentai, trunkantys po kelerius metus, nieko gero nedavė. Didesnės apimties tyrimams ir priemonėms ir iki eksperimento niekas netrukdė apjungti kelių apskričių ir tarnybų pareigūnų, tai tik darbo organizavimo klausimai. Tačiau faktas, kad eksperimentas įnešė sumaišties, ne motyvacijos, vidinių įtampų, o blogiausia, kad policijos vadovai iškilusių problemų neišsprendė, o pagilino, eidami ne dialogo, o buldozerio principu. Susidariusios situacijos įkaitais yra įvairios komisijos – smurto ir priekabiavimo, etikos, tarnybinių ginčų ir pan.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ (Nr.7)
