MOTINAI
felčerei Zosei Petraitienei iš Natkiškių kaimo Šilutės r.
Per siaučiančią pūgą pagalbon skubėjai –
Išgelbėti gimdančią būsimą motiną.
Nebojai audros – o juk žūti galėjai –
Tik priesaiką Hipokrato tesėjai.
Jau kelią užpustė, žingsnio žengt negali,
Visa jau sušalus, nebejauti kūno…
Dar sąmonė veda, šliauži dar į priekį,
O jėgos išseko. Paliksi pusny?..
Šandien tavo vardą Natkiškiai mini.
Tu – didvyrė, tu – paminklas.
Kokia meilė žmogui – aukoti save
Vardan sergančiojo.
Nebūtum kalta, jei būtum ten nėjus –
Ar daug kas per pūgą bandys
Stichiją įveikti.
Ir kas pagalvotų, kad tu taip gali… kad galėjai.
Buvai tu pavyzdys ir kelrodis mamoms buvai –
Kad žmogų mylėtume. Ir vaiką.
Nebūtų gegučių, gyvybės langelių –
Kad šitaip Šeimą ir Lietuvą mylėtume
****
GIMTINĖS NAMAS
Namas jau senas, savo atgyvenęs,
Ir stogas kiauras, kaminas nerūksta,
Ir dilgėlėm gėlių apaugusių
Jau niekas nebelaistys.
Čia po klevu mes supomės, bėgiojom,
Mamos neklausėm, krykštavom basi.
Mūs saulė ir kalneliai laukė, miškas kvietė –
Tos pelkės išbraidytos, tie sodai nusiaubti…
Ir praeity palikusius metus,
Sapnuotą sapną užrašiau aš žodžiais –
Taip norisi sugrįžt, kur kažkada
Sūpavusi sūpynė sulinguotų.
Nebėr tėvelių – kas pašauks pro langą,
Kas antklode užklos ir veidu prisiglaus.
Nebėr gimtinės, na o mes
Užaugom jau. Seniai užaugom.
***
Akmenynės sodyba
Čia miškas ilsisi ramiausiai,
O pušys aukštosios lakiausios.
Toksai svajumas apima tave,
Toks ilgesys užburia mane.
Tokia tylybė! Net paukščiai nesučiulba,
Prūdelis lyg atsigulęs, ilsisi,
Atrodo, prašo į jį pažvelgti, džiaugtis …
Stebiesi tokiu grožiu …
Senas medinukas virš amžių jau gyvena.
Mintyse klausiu:,,Ar neliūdna tau?’’
Žmogaus rankų globos paliestas
Stovi ir gyvens dar šimtą metų.
O pušys grakščiosios į dangų žvelgia,
Palydi debesėlius purius.
Taip noris užsimiršt, drauge nuplaukti,
Laisvę dangišką pajausti.
Neišsakysiu žodžiais to stebuklingumo…
Pabūkim čia, gyvenkim,
Pajauskim akmenį ir medį,
Ir žmogų sutiktą pasveikinkim.
Saulutė slepiasi ir debesėliai patamsėja.
Jau laikas eiti, bet sugrįšiu.
Džiugu širdyje, jūs nevieniši, aplankyti.
Tai lyg muziejus retų akmenų…
Senove ošiantis miške,
Su senkapiais, parimusiais kryžiais,
Mylimas esi širdy ir Akmenynėje.
