Šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną Daugoduose, Raseinių rajone, dainuojamosios poezijos festivalyje ,,Dpoezijos šaltinis“. buvo pristatyta Dalios Teišerskytės poezijos knygelė „Paskutinių lapų išleistuvės“, bei kompaktinės plokštelės, įdainuotos pagal šios autorės tekstus.
Įkvėpė stora nuogalė
Poetė dalinosi jautriais vaikystės prisiminimais, skaitė savo eiles. Dalia Teišerskytė atviravo, kad knygos pavadinimą „Paskutinių lapų išleistuvės“ jai padovanojo dailininkas Darius Kairaitis, taip vadinasi ir rudenėjantis paveikslas ant šios knygos viršelio. Prieš pradėdama skaityti savo eiles rašytoja prisiminė savo tėviškę , močiutės Šiluvą ir pirmąją mokytoją, kuri paskatino rašyti. Autorė atviravo, kad rašyti eiles ją įkvėpė braižybos pamoka ir rusų kalbos ir literatūros mokytoja Anna Vasiljevna Timofejeva. ,,Pirmą eilėraštį parašiau per braižybos pamoką. Rusiškai. Ilgą ir kvailą. Braižybos vadovėlyje buvo atvirukas su renesanso moterimi, atgailaujančia, kurios nuogybę pridengė tik raudoni ilgi plaukai. Ją pamačius pasidarė gėda, kodėl čia vaizduojama stora nuogalė? Parašiau smerkiantį eilėraštį rusų kalba“, – atviravo .rašytoja. Tuomet ją labai paskatino mokytojos ištarti žodžiai : „Duročka moja, no piši“. Tuomet jautrus poetė žvilgsnis nukrypo į ramunėles, Dievo karvytes, lelijas. Knygos autorė teigia, kad jos mėgstamiausia gėlė esanti lelija, šiuo metu ji augina savo sodyboje net 20 lelijų rūšių.
Vyniojo silkes
Poezija, kūryba buvo skaudi. Daugeliu atveju poetę veikė ne talentas, gebėjimas suprasti pasaulį, o šeimos reputacija. Dėl tremtinio tėčio daug eilėraščių buvo kritikuojama, leidyklos duodavo neigiamus atsakymus, prastas recenzijas. Jos labai paveikė autorės jausmus, ji netgi plėšiusi savo nepublikuotas eilės. Buvo momentas, kuomet Dalia Teišerskytė į savo rankraščius vyniojusi silkes, valiusi jais voratinklius. Pirmoji knyga iš penkiolikos jau išleistų išėjo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Poetei pasidarė keistai nesuprantama, kaip tokią kritikos laviną atlaikiusi kūryba galėjo būti išpirkta per savaitę? Tuomet rašytoja supratusi, kad kritika nėra jos problema, tai daro sistemos paveikti ar nelaimingi žmonės. Ji traukė po truputį iš stalčių pamirštas eiles, kurios pamažu sugulė į knygas ar dainas.
Ašarų niekas atgal neįdės
Poetė atviravo, kad daug ašarų jai teko išverkti, kuomet jos mylimas vyras susiradęs jaunesnę ir gražesnę moterį. „Per ilgai man dėl to skaudėjo. Dabar supratau, kad kvailų ašarų niekas atgal neįdės, ant jų gėlės neišdygs“, – akcentuodama tai, kad vyrų paliktoms moterims nereikėtų savęs kankinti, kalbėjo poetė. Anot jos, svarbiausia gebėti paleisti praeitį, išmokti mylėti save tokią, kokia esate. Ji prisiminė sunkius gyvenimo momentus, kuomet gyventi teko pas sūnų, kuris augina tris vaikus, laiko tris šunis, nepaisant to, leido mamai prisiglausti devynių kvadratinių metrų kambarėlyje. Poetė ieškojusi nuosavo būsto miesto centre, tačiau darganotą lapkritį gyvenimas jai padovanojo butelį Panemunėje. Draugė informavo apie parduodamą būstą, kurį pamačiusi veikli moteris neišsigando. Jis buvo mažytis, apleistas, viduje žiurkės, o aplink penki arai žemės. ,,Vos tik atvažiavusi pamilau šią vietą, o ir būsto gaspadorius man atvirai pasakė, –„tu mums tinki, mes tave imam“. Jo kaina buvo maža, net apakau nuo pigumo. Geriant arbatą, savininkas, man net neprašant nuleido dar kelis tūkstančius“, pasakojo būsto, kurį teko dar septynis mėnesius remontuoti, įsigijimo istoriją D. Teišerskytė.
Svarbiausia – pirmasis sakinys
Anot poetės, kuriant svarbiausias yra pavadinimas ir pirmasis sakinys. Juos sugalvojus, toliau viskas atsiriša. Būtent šią knygą sudaro septyni skyriai, kuriuose net septyniasdešimt septyni eilėraščiai. Kai kurie jų liūdni, nes tik išsiverkus kažkas atsiriša, galima sugrįžti į save. ,,Neturiu muzikinės klausos, nei balso. Ritmą jaučiu, nes mėgstu šokti. Kartais tekstus kuriu pagal melodijas, bet smagiausia, kai muzikantai pasiima jau parašytą tekstą. Aš nežinau, kas yra kūryba. Kas apdovanoja tuo stebuklu, kas tą kryžių uždeda… Man tai nėra privilegija, tai – pareiga, paramstyta beprotišku jautrumu, nemiga, skausmu, menkavertiškumo suvokimu, netgi pavydu šimtą kartų geriau už tave parašiusiajam“, – pasakojo Dalia Teišerskytė .
Dalios Teišerskytės eilės, iš knygos „Paskutinių lapų išleistuvės“
Poetas
Nesmerkite poeto – jis našlaitis
Užgimęs po mėnulio pilnatim…
Jo žaislai – išbarstytos raidės
Ir baltos žvaigždės šokančios nakty…
Nebarkite poeto – jis išblyškęs,
Jis minta orchidėjų nektaru,
Jo kraujas purpuru ištrykšta
Ant miesto aikščių, gatvių ir barų…
Nežeiskite poeto – jis beodis,
Jam skauda net atodūsių pūga,
Jis ginasi kančioj gimdytais žodžiais,
Gyvenimas jam – stingdanti liga…
Apeikite poetą – jis beprotis,
Jis tiki žodžio ir minties galia…
Palaiminkit jį laidotuvių puotai
Ir atsistokite lyg gedintys šalia…
Mylėkite poetą – jis bekraitis,
O jo našta beprotiškai sunki –
Senoj kuprinėj krebžda mažos raidės,
Jų ateitis tik sieloms palanki…
Pašlovinkit poetą – jis teisėjas,
Lyg metraštį rašydamas eiles,
Jis paliečia visus tarytum vėjas
Ir eina nebūtin žalia žole…
+++
Mano Dievas gyvena lelijoj
O lelijos gyvena darželyj…
Iš dangaus aukso siūlais nulyja
Ir nutįsta vaivorykštės kelias…
Aš einu tuo keliu į tėvynę
Akmenėliais ir šukėmis stiklo…
Teka upėmis pienas ir vynas,
Už karklyno jau švysčioja tikslas…
O tėvynė spalvota spalvota –
Kaip darželis už senmergės lango…
Ir drobulėm bakūžės užklotos
Ir kryželiais įrėminti dangūs…
Slepias Dievas raudonoj lelijoj –
Jo pasaulis sulytas, pasenęs…
kažkodėl taip beviltiškai lyja,
Senas rūkas nupilkina žemę…
Plaukia žalias gyvenimo luotas
Apraizgytas voratinklio gijom…
Tik tėvynė spalvota spalvota…
Ir Dievulis gyvena lelijoj…
