Dailininkas tapytojas, grafikas, skulptorius minimalistas, metalo plastikas Saulius Mušinskas – labai originalus kūrėjas. Jo darbuose nerasi nė menkiausio krislo dirbtinumo, nes karaliauja absoliučiai atskiras pasaulis, kuriame autorius, vidinės būtinybės pakviestas, jaučiasi geriausiai ir gali savo kūrinius išleisti „pasižmonėti“.
Algirdas Dačkevičius
Iš vaikystės kiemo
Menininko namuose ant sienos kabo jo tapytas paveikslas „Vaikystės kiemas“. Visi, kas turėjo savo kiemą, žino jo neįkainojamą vertę. Žino ją ir Saulius, kurio vaikystės kiemas – prie pat Simono Daukanto gatvės. Tas kiemas tebetraukia jį iki šiol, nors namas jau negyvenamas, tačiau gyvastingas. Tik įžengus į vidų, pajunti, kad čia dažnai užsuka Saulius, nes meno žmogaus rankos prisilietimo neįmanoma nuslėpti. Sienoje – tarsi inkrustuota nuotrauka, kurioje jis ir trejetas brolių su tėvais, nukelia į tuos laikus, kai namuose dar alsavo šiluma. Sauliaus broliai – irgi labai kūrybingi: Antanas ne tik rašė, jo eilėraščius publikavo respublikinė spauda, bet ir buvo gabus chemikas bei perteikė galvanoplastikos pradmenis Sauliui, o Danielius – žinomas Lietuvoje rašytojas novelistas, daugelio literatūrinių premijų laureatas, nors savo kūrybą pradėjo nuo moksleiviškų eilėraščių ir respublikiniame jaunųjų literatų konkurse buvo pelnęs prizinę vietą.
Vienišiaus namo langas nuo gatvės – praviras. Uždarysi – išmuš stiklą, jei norės kas nakčiai prisiglausti. Nuorūkos šalia lovos rodo, kad kažkas nakvynei per langą buvo įsiruopštęs…
Mušinskų jaunėlis tėvonijos nežada palikti. Jis mano, jog čia dar praleis ne vieną kūrybingą valandą.
Ežeriniai
Pasiūlius atsiųsti klausimus būsimam straipsniui, Saulius kukliai pratarė, jog apie jį neverta rašyti, o jeigu būtų kokių klausimų, į juos geriausiai galėtų atsakyti poetas Vytautas Stulpinas. Žinoma, dailininkas truputį pajuokavo, tačiau davė gerą mintį, jog verta jo namuose susitikti su abiem menininkais.
Pasirodo, nuo jaunų dienų Vytautą ir Saulių sujungė Tausalo ežeras. Abu – ežeriniai, daugybę žvejyboje visokiausių nuotykių patyrę, taip pat ir grybautojai, o ir savo paslapčių turintys.
Bėgant metams, poeto ir dailininko draugystė tik tvirtėjo. Abu prisiminė, kaip darbavosi tuometėje „Praktikoje“. Pragyvenimo rūpesčiai ne kartą Saulių buvo prispaudę. Išradingas menininkas, jaunystėje baigęs Kauno politechnikos instituto technikos mokslus – elektroniką, visuomet rasdavo išeitį iš keblių padėčių. „Buvo laikas, kai žmonės sienas klijuodavo tokiu netikusiu izoplenu, o aš jas ėmiausi dekoruoti iki tol nenaudota papjė mašė technika. Užsakymų buvo ne tik Telšiuose, bet ir Palangoje bei kitur“, – pasakojo pašnekovas. Kai Vytauto eilėraščių rinkiniams prireikė dailininko, mielai juos savo darbais iliustravo Saulius. Jam poetas yra dedikavęs savo eilėraštį.
REČITAVIMAS,
BALSAS – TAVO
Dailininkui Sauliui
Visur
ir visuomet diena,
paskui naktis.
Ganytoja,
sulėtinusi žingsnį.
Eskizai iš papjė mašė,
besotė vasaros naktis –
kad čia, prie Zakso kalno,
gyvenau, per Šv. Florijono aikštę
apyvakariais slinkdavau lyg garas.
Ne, niekas
nepradingsta be nakties,
apsunkus liepoms, grindiniui
ar smailei bokšto.
Be ankstyvos
gaisruojančios aušros
nebūtų paspirties.
Padovanok
dar vieną vakarą, brangioji.
Rūsys dar neišsemtas
profilių, veidų, eskizų,
škicų, siluetų.
Ir potėpių,
ir muzikos apstu.
Jei ką lipdau, tai tam,
kad nenunykčiau,
jei eit, tai tam,
kad pasiliktum –
nutoldamas
per prieblandą
vakarę.
„Žvaigždžių stebeilytojai“
Dailininkui kūryba papjė mašė technika tapo priimtina, jis pradėjo kurti originalias skulptūras. Pasak Vytauto Stulpino, jose žmonių veidai išraiškingi, kupini visokiausių išgyvenimų ir žvelgiantys į aukštybes. „Sauliaus darbuose regiu Jo Didenybę paradoksą. Minimalistinės ir tarsi džakometiškos skulptūros labai ekspresyvios. Svarbiausia, kad nieko dirbtinai nepritempta, o viskas atsiranda iš vidinės būtinybės“, – sakė poetas.
Sauliaus dirbtuvėse, poeto žodžiais, skulptūrų miškas ošia. Neįtikėtinas jo darbštumas. Tai rodo „stebeilytojų“ ruošinių gausybė. Skulptūros veidui sukurti dailininkas skiria ypatingą dėmesį, todėl vienodo neįmanoma surasti. Kiekviename užkoduotas savitas, mąslus žvilgsnis į tolymę, begalybėn, kurios žmogui neduota suvokti.
Parodos
Kadangi dailininkas apie savo kūrybines parodas kukliai nutylėjo, teko žvilgterėti kitur. Pirmąją personalinę parodą Saulius Mušinskas surengė Telšiuose 1983 metais. Taip pat jos buvo surengtos 1996, 1997 ir 2000 metais. Dalyvauta Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijos Vilniuje parodų salėje surengtoje parodoje „Angelai“. Apie Sauliaus Mušinsko kūrinį buvo rašoma: „Skulptūrai būdingas ryškus, drąsus pavidalas, formos išilginimas.
Naudojamas ir reljefinis dekoras, suteikiantis šiam angelui didingumo. Šis kūrinys ekspozicijoje išsiskiria dekoratyviu charakteriu, novatorišku angelo vaizdavimu“. Dailininko darbai taip pat buvo eksponuojami Vokietijoje, Karbeno mieste.
Sauliaus Mušinsko kūriniai privačiose kolekcijose plačiai pasklidę po pasaulį.
Telšių tautodailininkų vadovė Sigita Dacienė džiaugiasi Sauliaus Mušinsko originaliais darbais ir linki jam kuo didžiausios kūrybinės sėkmės.
