Išleistas almanachas – tai dar vienas Žemaitijos literatų kūrybos derlius, supažindinantis skaitytoją su autorių mintimis apie tai, kas jaudina žmogų, žadina dvasingumą, skatina svajoti ir ieškoti vidinės harmonijos.
Leidinio įvadinėje dalyje pristatoma Žemaitijos rašytojų bendrijos istorija. Jos įkūrėjas Juozas Martinkus daugelį metų dirbo leidykloje „Eldija“, kur buvo išleistos pirmosios daugelio bendrijos narių knygos. Poezijos ir prozos almanachas „Žemaitija: užrašytos mintys“, skirtas Mykolo Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms, – Žemaitijos rašytojų bendrijos leidinys. Knygos sudarytoja ir redaktorė Virginija Kairienė, iliustracijas sukūrė Elizaveta Ozerova, leidinį sumaketavo Lina Ličkienė.
Žemaitijos rašytojų bendrijos veiklos bene tiksliausiai nusako Dalios Žibaitienės eilėraščio žodžiai:
„Tarp pasaulio griūties ir mirties
mažą žalią daigelį vilties
pasodinkim“ ( D. Žibaitienė)
Ši mintis tampa savotišku viso almanacho leitmotyvu. Knygos sumanymas ambicingas – pasaulinio masto menininko kūrybą sugretinti su įvairios patirties ir meninio pasirengimo autorių tekstais. Tokiam projektui reikėjo ne tik kruopščios atrankos bei redagavimo, bet ir kūrybinio jautrumo. Vis dėlto būtent ši drąsa leidžia skaitytojui pamatyti, kaip skirtingi žmonės suvokia Čiurlionio meną.
Almanache publikuojami eilėraščiai ir prozos tekstai, kuriuos įkvėpė menininko muzika, tapyba, laiškai ar biografijos faktai. Rengiant almanachą pirmenybė teikta kūrybinei laisvei, todėl autoriai galėjo savitai interpretuoti M. K. Čiurlionio kūrybą, muziką, tapybą ir biografijos faktus. Muzika ir dailė kiekvienam žmogui sukelia savitas asociacijas, todėl ir kūriniuose atsiveria labai įvairūs pasauliai – nuo jūros ir miško vaizdinių iki egzistencinių būties apmąstymų.
Albinas Antanas Kazlauskas eilėraštyje „Aukso raidėm“ primena menininką žavėjusį Lietuvos kraštovaizdį:
„Jį žavėjo tėviškės peizažas:
girios, upių žydintys krantai,
pajūrys ir gintarėlio lašas,
ir piliakalniai stačiais šlaitais.“
Ne vienas autorius atsigręžia ir į Čiurlionio ryšį su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, pabrėždamas jų dvasinę bendrystę ir bendras kultūrines vertybes.
Poezijos įvairovė ir meniniai ieškojimai
Didžiąją almanacho dalį sudaro poezija. Skaitytojas čia ras ir naujų, ir anksčiau publikuotų kūrinių. Vieni autoriai renkasi haiku formą, kiti – tradicinį rimavimą ar ilgas laisvesnes eilutes. Ši įvairovė leidžia pajusti skirtingus kūrybinius temperamentus.
Ypač svarbu tai, kad daugumoje tekstų dominuoja optimizmo, vilties ir dvasinės šviesos motyvai. Šiuolaikiniam žmogui, pavargusiam nuo karo, nerimo ir nuolatinių pokyčių naujienų, tokia poezija tampa savotiška atgaiva.
Vis dėlto meninis lygis nevienodas. Kai kuriuose tekstuose juntamas skubėjimas užrašyti įkvėpimo akimirką, todėl pasitaiko netikslių rimų, monotoniškų sąskambių ar pernelyg deklaratyvaus kalbėjimo. Tačiau net ir šie trūkumai liudija nuoširdų autorių siekį ieškoti savo poetinio balso.
Įdomu stebėti, kaip skirtingai interpretuojami tie patys Čiurlionio kūriniai. Vieniems „Karalių pasaka“ tampa dvasinės šviesos simboliu, kitiems – viltinga istorija apie žmogaus ir pasaulio santykį. Tokia interpretacijų gausa yra viena stipriausių rinkinio savybių.
Prozos tekstai ir dvasinės kultūros tema
Prozos kūrinių rinkinyje nedaug, tačiau jie išsiskiria edukacine ir vertybine kryptimi. Vidos Žirnovos meditacijose svarstoma apie žmogaus santykį su kultūra, atsakomybę už savo gyvenimą ir dvasinį augimą:
„Kaip grosime gyvenimo stygomis, priklauso nuo mūsų pačių – gal skausmingai šauks, o gal virtuoziškai kurs muziką kitiems.“
Kita svarbi tema – dvasinės kultūros reikšmė. Autorė primena Stasio Šalkauskio mintis apie kultūrą kaip žmogaus vidinio pasaulio ugdymą, o ne vien materialinių vertybių kūrimą.
Ritos Bijeikytės-Gatautės kūrinys „Apie ką giružė gaudžia“ pasitelkia pasakos formą kalbėti apie labai aktualias problemas – patyčias, atskirtį ir bendruomeniškumą. Tai tekstas, skirtas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Autorė primena, kad žmogui visuomet turi būti palikta galimybė keistis ir sulaukti supratimo.
Kodėl Čiurlionis tebėra mūsų amžininkas?
M. K. Čiurlionis gyveno XIX–XX amžių sandūroje – laikotarpiu, kai visuomenėje taip pat netrūko nerimo ir neapibrėžtumo. Panašios nuotaikos lydi ir šiandieninį žmogų. Todėl nenuostabu, kad almanacho autoriai Čiurlionio kūryboje ieško ne tik estetinio grožio, bet ir dvasinės atramos. Virginija Kairienė savo eilėraščiuose pabrėžia menininko kūrybos muzikalumą, vizionieriškumą ir gebėjimą kalbėti apie amžinąsias vertybes. Čiurlionio pasaulyje ji mato ne tik apokaliptines nuojautas, bet ir gėrio pergalės viltį.
Galbūt todėl viename kūrinyje autorė teigia: „Čiurlionis mūsų.“ Šie du žodžiai tampa viso almanacho apibendrinimu. Čiurlionis yra mūsų ne todėl, kad priklauso Lietuvos kultūros istorijai, bet todėl, kad jo kūryba ir šiandien padeda žmogui sustoti, įsiklausyti į save ir ieškoti harmonijos.
Jūros motyvas: tarp Čiurlionio ir Žemaitijos
Ypatingą vietą almanache užima jūros tema. M. K. Čiurlionis jūrai paskyrė vieną reikšmingiausių savo kūrinių ciklų – „Jūros simfoniją“. Menotyrininkų vertinimu, tai muzikinės tapybos pavyzdys, kuriame susilieja garsas, spalva ir vaizduotė. Paveiksluose atsiskleidžia galinga, veržli, kartais negailestinga, o kartais žaisminga stichija. Tai tarsi iš pasąmonės gelmių išnyrantys vaizdiniai, kupini energijos, judesio ir simbolinių prasmių.
Dalios Žibaitienės haiku Čiurlionio pasaulis taip pat siejamas su gamtos didybe:
„Čiurlionio dvasia
gaudžia Miške, Jūroje,
ataidi šile…“
Neatsitiktinai jūros motyvas ryškus ir daugelio Žemaitijos rašytojų bendrijos autorių kūryboje. Dauguma jų – klaipėdiečiai, augę prie Baltijos, vaikystėje ir jaunystėje patyrę jos artumą, o brandesniame amžiuje prie jos ieškantys poilsio ir vidinės ramybės. Todėl, jei kuriam nors bendrijos autoriui būtų pasiūlyta parašyti haiku pagal Dalios Žibaitienės modelį, vienoje eilutėje neabejotinai atsirastų žodis „jūra“.
Ji ošia autorių gyvenimuose, subanguoja prisiminimuose, sužėri poezijoje saulės blyksniais. Tai ne visada Čiurlionio jūra, tačiau būtent ji dažnai tampa kūrybinės energijos šaltiniu. Kol žmogaus sieloje rusena kūrybos kibirkštis, tol gyva ir viltis, kad svarbiausias kūrinys dar bus parašytas.
Prasmingas dialogas
Taigi, almanachas „Žemaitija: užrašytos mintys“ – tai dar vienas dialogas tarp pasaulinio garso menininko ir šiandien kuriančių žmonių. Po šio pokalbio lieka sustiprėjęs noras ieškoti tikslesnio žodžio, jautresnio vaizdo ir gilesnės minties. O svarbiausia – išsaugoti tą mažą vilties daigelį, apie kurį kalba knygos autoriai. Būtent jis ir jungia Čiurlionį, Žemaitijos literatus bei skaitytoją.
Virginija Laurinaitienė
