Žemaitijos molingos dirvos sunkiai atiduoda derlių. Reikia suspėti jį paimti jau užaugusį, sunokusį, bet dar ne iš patižusios žemės traukiamą. Užsitęsusi drėgmė nusagsto bulves baltais taškeliais – tokių iki pavasario neišlaikysi. Todėl rugsėjo viduryje laukuose krutėdavo ūkininkai ir talkininkai, skubėdami aplenkti rudens lietų.
Bulvė šiuose kraštuose buvo pagrindinė maitintoja. Išvirsi košės su mirkalu, nulupsi kokią dešimtį stipriai išvirtų bulvių ir prikirsi su riebiais šutintais kopūstais. Vaikams prikepsi blynų, svečiams iš miesto patieksi didelių, sočių didžkukulių – cepelinų. O bulves su užkulu, arba užtrinu, šiandien jau retas kas beprisimena.
Bulviakasis buvo ne vien darbas. Tai buvo proga kaimynams susieiti, šeimininkėms – parodyti, ką moka virtuvėje. Talkose, žinia, ir jaunos akys susitikdavo. O susitikusios paskui vis ieškodavo vienos kitų.
Tą rudenį jau buvau vienuoliktokė. Su tėvais gyvenome mieste, tačiau per šienapjūtę ir bulviakasį būtinai važiuodavome į tėviškę.
Senelė tąkart manęs į laukus neišleido. Likau su ja virtuvėje – ruošėme didžiulį puodą cepelinų.
Į talką buvo atėjęs iš kariuomenės grįžęs kaimynų Edvardas ir mieste besimokantis jo brolis Robertas, sportininkas. Jie gyveno visai netoli senelės namų. Šeima buvo didelė, kieme nuolat sukinėdavosi būrys baugščių, murzinų vaikų. Tarp dviejų uosių jų tėvas buvo sumeistravęs supynę, o kriaušės jų kieme sunokdavo, rodos, pačios skaniausios visame kaime.
Per tą bulviakasį namuose buvo likęs tik Edvardas.
Tokiems talkininkams reikėjo ir lėkštes iki blizgesio ištrinti, ir druskos tiek, kiek reikia, nutaikyti, ir šakutes apžiūrėti – kad tarp dantukų nebūtų likę kas nors pridžiūvę.
Pripyliau cukraus į solidžią cukrinę, kurią senelei tuoj po karo buvo pardavęs kažkoks užklydėlis. Kalbėjo, kad gražių daiktų jis buvo prisirankiojęs tuščiuose Klaipėdos krašto namuose.
Beliko laukti grįžtančių talkininkų.
Pažvelgusi pro langą pamačiau – jau pareina.
Žvilgtelėjau į puodus ant krosnies. Cepelinai kunkuliavo, kilo aukštyn – gražūs, dideli, nė vienas nesusprogęs. Puodas su mirkalu stovėjo ant viryklės krašto, puodynė rūgpienio – ant palangės. Tuoj viską bus galima nešti į didįjį kambarį ant stalo.
Pirmas grįžo Edvardas.
Pamatęs tuščius kibirus, juos pasiėmė ir nuėjo vandens. Tik tada prisiminiau – žmonės grįš iš žemių, norės nusiplauti rankas.
Į vonelę pripyliau karšto vandens, paskui įpyliau Edvardo parnešto šalto.
Jis rankas nusiplovė, bet iš virtuvės neskubėjo.
Padaviau jam rankšluostį ir tada pirmą kartą pastebėjau, kad jo akys – ryškiai mėlynos.
Kiek kartu buvome lakstę po kaimą, kiek kriaušių priskynę, kiek slėpynių žaidę, o kad Edvardo akys tokios mėlynos, pamačiau tik per tą bulviakasį.
Jis žiūrėjo į mane.
Žvilgsnis buvo toks, rodės, iš jo sklido kažkas nematoma ir slinko oru artyn. Toks tirštas, kad, regis, galėtum jį peiliu pjauti.
Abu tylėjome.
Tyla darėsi nejauki. Laukiau, kad jis tuoj ką nors pasakys. Mačiau – kaupia drąsą. Aš irgi nežinojau, kur dėti akis, rankas ir save pačią.
Pagaliau Edvardas kariškai išsitiesė ir greitakalbe išpyškino:
– Kokį laikraštį užsisakote ?
Sutrikau.
– „Valstiečių“, – atsakiau.
– Aišku, – pasakė Edvardas.
Ir išėjo.
Ne tokio klausimo tikėjausi.
Edvardas, tarsi būtų gavęs svarbiausią atsakymą, staigiai nusisuko ir nuėjo prie stalo.
Tikėjausi, kad prieš mums išvažiuojant jis dar ateis. Kad pratęsime tą keistą pokalbį. Kad galbūt laikraštis buvo tik pradžia. Po minutės į trobą sugužėjo visi kiti. Prasidėjo kalbos, barškėjo šaukštai, senelė skubėjo nešti cepelinus, kažkas prašė daugiau mirkalo. Edvardas sėdėjo prie stalo su visais ir į mane daugiau beveik nežiūrėjo.
Išvažiavo, o mes taip ir nepasikalbėjome.
Kitas pavasaris tais metais buvo ankstyvas. Prie upelio gausiai žydėjo ievos, pakrantėse geltonavo purienos ir burbuliai, vienur kitur baltavo švyliai.
Nuėjau prie upelio.
Atsisėdau ant akmens, palikdama šalia vietos kitam žmogui.
Atrodė, kad lūkesčiai negali neišsipildyti, kai aplink tiek svaiginančios žalumos, kai žemė po žiemos vėl atsiveria saulei ir iš jos vienas po kito stiebiasi pavasario žiedai.
Sėdėjau ir laukiau.
Maniau, Edvardas ateis.
Jis neatėjo.
Praėjo daug metų. Daug kas iš to laiko išbluko: kaimo keliukai, sūpynės tarp dviejų uosių, kriaušių skonis. Bet kartais, pamačiusi „Valstiečių laikraštį“, vis dar pajuntu keistą graudulį.
Ir pagalvoju:
o gal viskas būtų susiklostę kitaip, jei tąsyk būčiau pasakiusi – „Bangą“?
Tąkart ilgai galvojau, kam jam taip staiga prireikė žinoti, kokį laikraštį skaito mūsų namuose.
Dabar jau žinau.
Jam visai nerūpėjo laikraštis.
Tiesiog aštuoniolikmečiam vaikinui, ką tik grįžusiam iš kariuomenės, reikėjo rasti bent kokį sakinį, kad galėtų dar minutę pastovėti virtuvėje šalia merginos.
Laikraščio pavadinimą seniai galėjau pamiršti.
O tas mėlynas akis prisimenu iki šiol.
Virginija Laurinaitienė
