Kalbasi dvi klaipėdietės.
– Aniceta, buvai vakar miesto gimtadienyje?
– Tu ką, Pandosija, kaip galėčiau praleisti.
– Ką gero matei?
– Nu, universiteto žmonės labai išsipuošę žygiavo miesto gatvėmis su balionais, mus visus sveikino su švente. Ir man dar davė pripučiamą dešrą, ten toks balionas.
– Eik jau, tu kažką painioji. Per gimtadienį niekas nežygiuoja miesto gatvėmis, po jas vaikščiojama per Jūros šventę. Vakar buvo kažkokie viduramžių šokiai, bajorų kovos, meras ten kažką pasakė, kai kėlė miesto vėliavą.
– Sakai, universitetą mačiau per Jūros šventę? Gal. Ai, tai per miesto gimtadienį nieko gero nebuvo. Užtat prisimenu, kaip šventėme gimtadienį vienais metais – namų langai drebėjo. Berods tai buvo 765 gimtadienis. Visas miestas buvo pakviestas į mėlynąją vakarienę. Stalai buvo sustatyti Teatro aikštėje, visi buvome mėlynai apsirengę, vaišinomės. Man miesto gimtadienis be mėlynosios vakarienės – ne gimtadienis.
Humoristinio žanro rubrikos „Bulvaras“ neturintiems fantazijos ir humoro jausmo skaityti nerekomenduojama.
