„Macula Lutea” lietuviškai reiškia geltonąją dėmę. Tai yra akies jautriausia dalis, kuri leidžia mums atskirti spalvas ir matyti aplinką ryškiai. Kartu tai tarsi burtažodis: kaip iš lotynų kalbos vadovėlio ištrauktas egzotinio augalo ar gyvūno pavadinimas.
Žiūrėdami į kiekvieną daiktą ar reiškinį, „nuspalviname” jį savo kalba arba žodžiais, tarsi apibūdindami tai, ką matome. Taip kuriame ir žinutę, kurią galime perduoti kitiems. Tačiau ar įsiklausome į tai, ką matome? Ir ar tada nustojame matyti iš tikrųjų?
Galiausiai regėjimas yra tik šviesos ir spalvų žaidimas, bangos sklindančios per sudėtingas mūsų akių ir nervų ląsteles. Žakardine technika austuose darbuose bandau atitrūkti nuo kalbos ir pažiūrėti į daiktus ir aplinką tarsi nežinočiau žodžių.
Toje aplinkoje daiktai nebetenka savo formų.
Paradoksas, bet čia irgi, vadovaudamasi sudėtingais fizikos dėsniais, tiksliai apskaičiuodama siūlų pynimus ir bandydama sukurti daugialypę spalvų įvairovę audiniuose, tik iš kelių duotų siūlų, bandau sukurti „atsitiktinumą”, pamatyti šviesą kaip spalvą, šokančią tinklainėje ir atsispindinčią užmerktuose akių vokuose, kur kartais vis tik išnyra atpažįstami objektai. /K. Austi/
Parodą pristatys dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė Dalia Karatajienė.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki rugpjūčio 9 d.
