Severina – naujakurė kaimo sodyboje. Jai atrodo, kad namas nelabai patenkintas, jog į jį, kaimo namą, įsikėlė miestietė. Ir pats kaimas nėra tikras kaimas. Tai vieta, atsiradusi tada, kai žmones iš vienkiemių kėlė į gyvenvietes. Čia nėra nei turgavietės, nei bažnyčios, net didesnės koplyčios.
Neseniai kaimo bendruomenės pirmininkė surašė visus apleistus pastatus ir ketina sąrašą nunešti į savivaldybę, kad ši sugalvotų, kaip išvaduoti gyvenvietę nuo statinių vaiduoklių. O jų atsiranda vis daugiau: mašinų svarstyklės be stogo, kioskelis su užrašu „Šviežia duona“, pieno laboratorija, trobelė su išpjauta širdele ant durų. Tos durys neužsidaro – vėjo draskomos atsiveria, šiek tiek užsiveria ir girgžda. Dar – namas po gaisro. Kito namo niekas neperka, nes prieš metus jame žmonės rado pakaruoklį. Po pasaulį išsilakstanti kaimo bendruomenė nebeatkuria savęs.
Kodėl jos namas atrodo kažkoks ne toks, koks turėtų būti?
Pirmiausia – langai. Jų daug, jie traukia šaltį ir atrodo tarsi pažeidę statinio sienas. Lyg kažkas būtų pajuokavęs juos įstatinėdamas arba norėjęs pasimokyti statybos darbų. Kartais noras ką nors pagerinti, nepaisant tradicijų ir ankstesnės patirties, sukuria keistą vaizdą. Paaiškėja, kad ne pagerinta, o pabloginta. Šiaip ar taip, ji čia. Ir jai, ir namui reikia priprasti vienam prie kito.
Šį rytą Severina skynė avietbraškes. Gražios, didelės, raudonuojančios uogos viliojo akis rytinėje kiemo pusėje. Veja aplink namą ilgai nebuvo prižiūrima, todėl spygliuotomis šakomis apsiginklavę augalai agresyviai užplėtė žalią plotelį su suoliukais ir kavos staleliu. Moteris paėmė iš vazos saują uogų, paragavo.
Nei skonio, nei kvapo.
Severinai pasirodė keista, kad sodelyje nepastebėjo nė vienos bitės. Nebuvo ir varlių. Per stiklines terasos duris buvo matyti, kaip vyrai pjausto ant kelio užvirtusią eglę. Reikės ją nuvežti tolyn. Naktį vėl siautėjo audra. Kaimynui nunešė tvarto stogą, jos kieme nulaužė šermukšnį ir porą trešnių medelių. Eglė atrodė galinga – ne tokia kaip miesto parke ar gatvėje augantis medis. Jai niekas netrukdė stiebtis aukštyn ir platyn. Bet štai ėmė ir nugriuvo.
Anksčiau vasaros audros nebūdavo piktos. Perkūnija, lietus, bėgimas slėptis nuo audros net nuskaidrindavo nuotaiką: veide atsirasdavo šypsena, o sieloje – gaivumo jausmas. Dabar audros šėlsmas buvo kupinas įniršio. Ką sugriebdama, kažkokia apokaliptinė jėga draskė, laužė, plėšė. Ryte audra liovėsi. Bet dangus vėl niaukėsi, atplaukė pilki debesys.
Štai ir vėl lietus. Nebedžiugina rugpjūtis.
Kaimynas, ėjęs į savo lauką apsirengęs lyg kosmonautas, su dviem balionais purškalų ant pečių, pasuko atgal namo. Nepavyko žmogui – užklupo lietus, o juk kolorado vabalus reikia naikinti. Su kauptuku šeima niekaip nepajėgtų išnaikinti ir piktžolių kvietrugių lauke.
Kaimynui pavyko nusipirkti gerų, stiprių purškalų. Labai gerai veikia – naikina piktžoles. Tiesa, tokių purškalų nebeleidžia pardavinėti. Anot kaimo žmonių, viskas dėl „žaliųjų“ veikėjų prasimanymų. Bet kaimynas rūpestingas ūkininkas – turi prikaupęs tiek, kad užteks penketui metų.
Severina taip pat negali nieko dirbti kieme ir sode. Tuoj užsikurs krosnį, virs bekvapę uogienę.
Tikriausiai, kaip ir kiekvieną rytą, pas ją užsuks kaimyno vaikai – vyresnysis Audrius, turintis autizmo spektro sutrikimą, ir jo jaunesnioji sesuo Karolina, turinti intelekto sutrikimą. Tokių vaikų kaime nemažai, gal ir ne tik kaime. Tėvai, ypač motinos, iš pradžių, sužinoję apie vaiko negalią, verkė, bet vėliau mokėsi su tuo gyventi.
Audriukas jai „paskaito“ vaikišką knygelę.
„Skaito“ sklandžiai. Iš pradžių Severina manė, kad jis iš tiesų skaito, bet paskui pastebėjo, jog sakiniai nelabai taisyklingi, žodžiai atklydę iš fermos žargono, daug tarmybių. Ji net nustebo – kas tokią neredaguotą knygą galėjo išleisti? Apžiūrėjusi knygą suprato: vaikas tekstą kuria pats.
Nieko jam nesakė. Mokykloje Audrius negalėjo pasididžiuoti skaitymu, tad bandė atsigriebti būdamas svečiuose pas Severiną. Kartą vaikas atsinešė sąsiuvinį su savo rašiniu. Kažkodėl rašinys buvo parašytas viduryje sąsiuvinio.
Žiūrėdama į įvairias puses išsivarčiusias raides, Severina prisiminė varginančias dailyraščio pamokas. Tikra kančia būdavo raides išrikiuoti vienodais tarpais eilutėje. Mokytoja pastebėdavo kiekvieną nereikalingą kilpelę, kiekvieną netinkamą raidžių sujungimą.
Paskui taisydavo sąsiuvinius.
Mokiniai atidžiai stebėdavo ir apmirusiomis širdimis laukdavo: leis eiti namo ar lieps pasilikti po pamokų? Niekas nenorėdavo likti mokykloje šiltomis, saulėtomis rugsėjo popietėmis. Kartais ištikdavo ir kita bausmė – su atverstu sąsiuviniu tekdavo vaikščioti mokyklos koridoriumi. Būdavo gėda. Tokia gėda, kad mokinys norėdavo skradžiai žemę prasmegti.
Bet spalio viduryje mokytoja sąsiuvinio lapo pakraštyje jau nupiešdavo šypseną.
Ir vaiko veide atsirasdavo laiminga šypsena.
– Negaliu perskaityti tavo rašinio. Labai netvarkingai parašei, – papriekaištavo Severina.
– Nu ir kas, – atšovė svečias.
– Pamatys mokytoja, bus gėda.
Audriukas atrodė nustebęs, kad gali būti gėda. Jis puikiai žinojo pasakymus „vaiko teisės“, „pažeidžiate mano privatumą“ – taip sakydavo, kai mokytoja norėdavo paimti telefoną, su kuriuo žaisdavo per pamoką. O žodis „gėda“ jam, regis, buvo svetimas.
– Užaugsi, rašysi verslo planus taip, kaip tavo tėtis, ir niekas negalės jų perskaityti, – įtikinėjo Severina.
– Užmokėsiu, pačios merijos moterys parašys. Tėtis taip daro. O gal ir rašyti nebereikės. Atsiris banga iš ežero ar paklydusių dronų eilė – ir neliks mūsų gyvenvietės.
– Durnius! – suriko jo sesuo ir užsimojo žarstekliu. Severina vos suspėjo sulaikyti mažą rankelę su pavojingu įrankiu.
– Čia juk tavo broliukas. Ar nepagalvojai, kad nuo pikto žodžio jam skaudės širdelę? O su žarstekliu galėjai jį sužeisti. Žmogus ne žvėris, jis moka kalbėti. Protingai kalbantis galima ir be pykčio susitarti.
Severina prisiminė pasaką apie karalaitę Baltuolę. Toje pasakoje medžioklio, pasiųsto nužudyti Baltuolę, ranka sudrebėjo – jis negalėjo įvykdyti pikto darbo. O štai Karolina gali užaugti ryžtingesnė.
– Jeigu ten, toli, būtų protingai susikalbėję, nebūtų karo. Jie, matyt, neturi nė pusės tiek proto, kiek mūsų Karolina, – piktinosi brolis.
– Ir iš to miško, kur po sprogimo jau buvo beatsigaunanti gamta, nebėgtų išsigandę žvėrys – meškos, taurai, stumbrai. Ir pas mus neatbėgtų pikti ir žiaurūs, – samprotavo mergaitė.
– Pas mus mokykloje aiškina, kad reikia saugoti gamtą. Prie tvarto liepia iškasti mėšlides. Kvailystės. Nieko tos mėšlidės neišgelbės. Pasaulyje vyksta karai – dangus su žeme maišosi, pavojingose dirvose kasami apkasai, dulkės kyla aukštyn ir skrenda nežinia kur. Gal ir dabar lietus lyja su kokiais nuodais, – be jokio optimizmo aiškino brolis.
Tačiau prieš blogų žinių šauklį sesuo šįkart žarsteklio nebestvėrė. Pasaulis protingas: yra kam raštuose išdėstyti, kas blogai, yra kam apie tai paskelbti internete. Žmonės moka perspėti, drausti, aiškinti, kaip reikėtų gyventi.
Tačiau pačios blogiausios bangos – blogio bangos – niekas nesugeba sustabdyti. Vaikai išėjo namo. Severina dar kurį laiką stovėjo prie stiklinės terasos durų. Vyrai jau buvo supjaustę per kelią nuvirtusią eglę. Liko tik šviesios pjuvenos, prilipusios prie šlapio asfalto, ir kelmo vietoje atsivėrusi tuštuma.
Lietus stiprėjo.
Ant stalo tebestovėjo vaza su avietbraškėmis. Tokios gražios, didelės, raudonos – lyg vasara būtų sudėjusi į jas viską, ką turėjo geriausia. Severina paėmė dar vieną uogą ir paragavo.
Vėl nei skonio, nei kvapo.
Ji prisiminė, kad visą vasarą sodelyje nematė nė vienos bitės. Negirdėjo ir varlių. Kaimynas laukė progos išpurkšti lauką tuo, ko jau nebeleidžiama pardavinėti, kažkur toli žmonės kasė apkasus, kilo dulkės, sproginėjo žemė, o virš svetimų valstybių sienų klaidžiojo dronai.
Atrodė, kad visa tai labai toli ir niekaip nesusiję su mažu kaimu, kuriame užsidarinėjo parduotuvės, tuštėjo namai, girgždėjo vėjo varstomos durys su išpjauta širdele.
Bet gal pasaulyje niekas nebėra toli.
Vėjas staiga bloškė lietų į langus. Severina krūptelėjo. Vanduo stiklu nubėgo plačiomis srovėmis, ir akimirką kiemas anapus jų išnyko.
Ji pagalvojo apie Audriuko žodžius: atsiris banga – ir neliks mūsų gyvenvietės.
Gal jis klydo tik dėl vieno.
Banga nebūtinai atsirita iš ežero.
Kartais ji prasideda nuo mažo dalyko, kurio niekas nenori pastebėti. Nuo iškirsto medžio, nuo užnuodytos žemės, nuo pikto žodžio, nuo pirmo šūvio. Ji auga tol, kol žmogus pripranta ir ima manyti, kad taip ir turi būti.
O tada ją sustabdyti jau labai sunku.
Severina uždarė langą.
Lauke vis dar lijo.
Virginija Laurinaitienė
