Septyniasdešimt šešerių metų Antanas Česnulis net negalvoja lėtinti tempo. Tautodailininką, skulptūrų parko įkūrėją kiti vadina ąžuolų užkalbėtoju. Pats Antanas tikina tinginiauti nemėgstantis, užtenka atsipūsti sekmadienį, o ateities planų – su kaupu!
Bene pusę amžiaus Antanas Česnulis skulptūras kuria savo pasigamintais įrankiais. Vyras mėgsta ne tik greitai dirbti, bet ir greitai kalbėti. Minčių daug, ypač kai dar ne visai aišku, kokiu meno kūriniu pavirs kaip tik dabar drožinėjamas senas ąžuolas.
76-erių meistras išdrožė šimtus skulptūrų, kryžių ir koplytstulpių. Mėgsta ir mažąją skulptūrą. Sako, su metais vis įgauna patirties.
„Parodinį darbą kartais išdailini iki smulkmenų, visokias tekstūras ir faktūras darai. O lauko skulptūrų formos daugiau abstraktesnės, netobulini labai. Žinoma, kiekvienas meistras turi savo braižą. Aš jau savo draugų darbus beveik skiriu, nes kiekvienas meistras turi savo, kaip sako, charakterį“, – aiškina tautodailininkas.
Pasiteiravus, koks gi A. Česnulio braižas, medžio drožėjas nesutrinka ir atkerta – Česnuliškas! „Kiekvienas skiria savo darbą pagal ornamentiką, drožimą. Man įdomu drožti skulptūras ir paieškoti joms nuotaikos, charakterio. Kiti daugiau drožia suliaudintus veidus, – pastebi medžio drožėjas. – Man įdomiau išieškoti, ar tai liūdesys, ar tai džiaugsmas.“
A. Česnulis Druskininkuose įkūrė skulptūrų parką. Tačiau neapsirikite – jis ne tik skulptorius, bet ir inžinierius. Antano skulptūros privalo suktis, linguoti, o tam prireikia inžinerinių sugebėjimų.
„Čia sėdi vandenis ir turi ne šiaip sau samtį, o virvę. Reikia patraukti už virvės ir jis kaipmat jus pavaišins vandeniu. O vanduo, beje, šaltinio, tad galima drąsiai ragauti. Aš jei ateinu, atsigeriu, o likusiu vandeniu palaistau žolę“, – menišką vandens aparatą demonstruoja laidos herojus.
Ąžuolų užkalbėtoju vadinamas meistras skulptūras kuria pagal temas. Čia galima sutikti padavimų ir legendų personažų, Maironį bei Čiurlionį, kitus klasikus. Antanas mėgsta dirbti vienas, be padėjėjų. Netgi dideles skulptūras pats atveža į vietą. Bet vieną padėjėją vis dėlto turi.
„Atsirado toks galingas žmogus, kurį pavadinau Milžinu. Visi manęs klausia, kas man padėjo tokius akmenis stambius sudėti? Aš anksčiau juokaudavau, kad žmona. Sako, parodyk tą žmoną, gal daugiau tokių yra, – juokiasi Antanas. – O dabar sakau, kad man viską Milžinas per naktį pernešė. Užduodu jam užduotį, o jis, kaip mano padėjėjas, gerasis milžinas, viską padaro.“
Medis – pirmoji Antano meilė. Tačiau neseniai atsirado ir antra. A. Česnulis įsimylėjo metalą. Darbo nebijantis vyras nusipiešia eskizą ir prasmenga kalvėje. Dabar kuria muzikantus.
„Pjaustai, profiliuoji, darai – čia irgi man įdomu su šitais visokiais dalykais pažaisti. Čia ir štampuoju, ir kalviauju. Jeigu reikia, įkaitinu metalą. Tad čia praleidžiu dalį laiko, kuris man taip pat labai įdomus. Iš medžio išmeti, ko nereikia, o čia turi pridėti rūbus, nosį, kažką dar tokio, kepurę“, – kalviaudamas dėsto dzūkas.
Meistras užsidegęs baigti tai, ką pradėjo žiemą. Sodyboje anksčiau tyvuliavo kūdra. Bet šeimininkui ji nepatiko – nuolat pilna dumblių ir pažaliavusi. Antanas išvalė kūdrą, parsivežė akmenų ir jais išgrindė dugną. Amfiteatre įkurdins orkestrą, o žiūrovai jau sėdi ir laukia.
„O ant kitų pjedestalų visi kiti muzikantai sustos. Dabar dirbu prie smuikininkės. Ant kranto susodinau žiūrovus. Medinis kanklininkas yra iš seniau, o dabar atsiras metaliniai. Metalas nebijo kritulių, iš jo pagamintoms skulptūroms nereikia stogelių. Paįvairinti tarp medžio metalas labai tiks šiai vietai“, – įsitikinęs tautodailininkas, skulptūrų parko įkūrėjas.
A. Česnulio vizitinė kortelė – iš laikraščio išlankstyta kepurė. Net jų ekspoziciją surengė! Vienos kepurės, sako drožėjas, užtenka kokiai savaitei.
„O kai kas klausia: „Iš kur pas tave daug minčių?“ Sakau: „Iš šitos kepurės.“ Iš laikraštinės kepurės informacija į smegenis trumpiausiu keliu ateina“, – juokiasi Dzūkijoje iš medžio ir metalo skulptūras kuriantis A. Česnulis.
Visas reportažas apie A. Česnulį – laidos „Mano pasas meluoja“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
