Telšiuose gimusi ir augusi menininkė Ieva Narutavičiūtė 2023 m. baigė Telšių Žemaitės gimnaziją ir šiuo metu jau antrus metus Vilniaus dailės akademijoje studijuoja grafikos meną. Mergina ne tik piešia, bet užsiima ir papuošalų gamyba bei fotografija. Todėl plačiau susipažinti su jos asmenybe bei jos santykiu su menu kviečiu šiame interviu.
Kamilė Rauktytė
– Ieva, ką tau reiškia žodis menas?
– Čia yra klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti. Tai įvadinis kiekvienos naujos paskaitos klausimas, į kurį, deja, dėstytojai tikslaus atsakymo neduoda, jį turime rasti patys. Man menas labai ilgai buvo tarsi pabėgimas, bet dabar, kai jis tapo didžiąja mano gyvenimo dalimi, nebežinau atsakymo. Juokinga yra gyventi menu ir nežinoti, kas tai. Man menas – kaip deguonis, kaip maistas, vanduo, kaip terpė, kurioje egzistuoju, kurioje noriu pasiekti kažką savo. Menas yra gyvas organizmas, kurį auginame patys. Jis buvo ir yra man lyg siekiamybė, tai dalykas, ties kuriuo dirbu. Noriu pasiekti tą aukštumą, kurią vadiname menu.
– Kokia buvo tavo vaikystė ir paauglystė šiame mieste? Ar yra kokių nors įsimintinų įvykių, kurie formavo tavo kūrybinį požiūrį, asmenybę?
– Kiek žinau, nuo pat mažumės linkau prie kūrybos. Tėvai pasakojo, kad būdama vaikas, išpiešiau namų sienas kreidelėmis, ir jiems teko keisti tapetus. Mama, studijuodama turėjo kūrybinių užduočių, todėl tą kūrybinį procesą mačiau nuo pat vaikystės. Pamenu, kad ankstyvoje vaikystėje kopijuodavau tai, ką ji darydavo. Mama kažkada piešė drugelius, o aš atsisėdusi prie jos, kopijuodavau flomasteriu. Visada piešdavau ir tai matė tėvai, mokytojai. Lūžio momentas, kai atradau savo stilių, buvo „Kranto“ progimnazijoje. Dailės mokytoja buvo labai aktyvi ir skatindavo dalyvauti konkursuose. Viename dalyvavau ir aš. Tam konkursui bandžiau tapyti, tačiau mokytoja pamatė, kad su tapymu nieko nebus. Tada paėmiau tušinuką ir pradėjau kažką su juo daryti, buvo smagu ir kažkas tame procese užkabino. Mokytoja parodė grafiko Egidijaus Rudinsko darbus. Kai pamačiau tuos juos, tą smulkumą, supratau, kad noriu šioje srityje tobulėti.
– Baigei dailės mokyklą Telšiuose, kuo ji prisidėjo prie tavo kaip menininkės formavimo?
– Pradėjus lankyti dailės mokyklą, dar labiau atsiskleidžiau kaip menininkė, juk jei nebepieši, nelavinsi įgūdžių, prarasi gebėjimus. Mama labai mane palaikė. Dailės mokykloje buvo artimiausi mano draugai, toje aplinkoje galėjau būti savimi, galėjau nebijoti daryti keistų dalykų, žaisti. Mokykloje buvau drovi ir rami, o dailės mokykloje buvau visiška priešingybė, todėl ta laisvė prisidėjo prie mano augimo.
– Kas tave įkvepia kūrybai šiame mieste?
– Mane įkvepia Masčio ežeras. Miestas, šurmulys… toks jausmas, kad į sienas atsimuša idėjos, jei noriu kažką gero padaryti, reikia sugrįžti į save, o tai padarau tik gamtoje. Gal esu labiau gamtos žmogus, nes tik joje sugrįžtu į save. Žiemą čia grįžtu ir žiūriu į apsnigtą ežerą, žiūriu į tolį ir matau erdvę, pliką lauką… tada atrodo, kad vėl galiu kvėpuoti. Atrodo, kad kartais Vilniuje mano plaučiai pilni kažko, kas neleidžia kvėpuoti, o čia, Telšiuose, būdama gamtoje, vėl galiu kvėpuoti. 12 klasėje kiekvieną dieną eidavau aplink ežerą, atsisėsdavau prie trijų gluosnių ir piešdavau eskizus arba skaitydavau.
– Tavo darbuose daug gamtos atspindžių, kodėl gamta, o ypač medžiai?
– Kaip jau minėjau, esu gamtos vaikas, mano tėtis – gamtos vaikas. Meilė medžiams atsirado dėl unikalios, ryškiai matomos tekstūros. Nėra dviejų vienodų medžių, tiek daug gali pasisemti iš jų.
– Šiuo metu ne tik tapai, bet dirbi ir juostiniu fotoaparatu. Kokia buvo tavo pirmoji inspiracija ir kodėl pasirinkai juodai baltą foną?
– Nuotraukos, fotografavimas labai įkvepia grafikoje. Dažniausiai fotografuoju tai, ką noriu nupiešti. Matyti tą vaizdą juodu ant balto labai padeda. Juodą ir baltą juostą pasirinkau dėl to, nes pigiausia, o jei kalbant apie spalvas, tai tiesiog aš nesuprantu spalvų. Buvau nusipirkusi dvi spalvotas juosteles, bet man jos neišsiryškino, todėl priėmiau tai kaip ženklą. Taip pat redaguoti nespalvotas nuotraukas lengviau. Man patinka žiūrėti į pasaulį nespalvotai, kad ir kaip liūdnai tai skamba. Visada norėjau juostinio fotoaparato, tačiau galvodavau, kad per brangu. Atvykusi į dailės akademiją, pastebėjau, jog daug žmonių jį turi, todėl pagalvojau, kad reikia imtis veiksmų, siekiant svajonės. Labai gražus dalykas juostinis fotoaparatas. Telefonu gali padaryti daug nuotraukų, bet greitai jas gali ir ištrinti, o juostiniu gali maksimaliai padaryti 36 kadrus, todėl turi galvoti, ką nori fotografuoti, kokią šviesą reikia naudoti. Labai dažnai būna, kad nori kažką nufotografuoti gatvėje, bet kol sureguliuoji viską, pravažiuoja mašina, žmogus praeina ir norimo kadro nebepagauni. Į šitą darbo reikia įdėti daug intencijos, todėl man tas dalykas ir patinka. Niekada nežinai, kokį kadrą nufotografavai iki galutinio išryškinimo. Kai priklausai vienai sričiai, reikia turėti kitą, kad galėtum šiek tiek atitrūkti, o vėliau grafiką ir fotografiją galima gražiai sujungti.
– Gavai iš anglų kalbos valstybinio egzamino 100, gerai sekėsi ir lietuvių kalba, ar nebuvo planų stoti į filologiją?
– Galvojau apie lietuvių filologiją. Gimnazijoje buvau kažkiek save praradusi, norėjau studijuoti psichologiją, geologiją, bet visada piešdavau – per pamokas, per pertraukas. Dailės kabinete jaučiausi geriausiai, tik reikėjo laiko, kad tą priimčiau ir leisčiau sau gerai jaustis ten, kur iš tikrųjų gerai jaučiuosi. 12 klasė buvo nuostabi, nes pripažinau, kas aš, ką noriu daryti, todėl viskas gražiai praplaukė. Menas man atrodo ta vieta, kurioje dabar turiu būti. Kol esu jauna, reikėtų kuo daugiau kurti, o kalbų galiu mokytis ir dabar. Gyvenu su ta mintimi, kad jei tikrai norėsiu, visada galiu perstoti ir viską pradėti nuo pirmo kurso.
– Užsiimi ir juvelyrika, ar nebuvo minčių studijuoti Vilniaus akademijos Telšių fakultete?
– Šiuo metu nebeturiu daug laisvo laiko šiai veiklai, o šis darbas jo tikrai reikalauja. Vis dar pagalvoju apie grįžimą į juvelyriką. Man visada atrodo, kad kitur yra gražiau nei ten, kur esu. Tačiau planuose yra baigti magistro studijas Telšiuose, tik nemanau, kad su juvelyrika.
– Socialiniame tinke „Instagram“ esi pasirašiusi: „Aš ir mano tušinukas prieš pasaulį“. Ką reiškia ši mintis?
– Kartais atrodo, kad visi nori iš manęs atimti tą tušinuką. Žinau, kad mano draugams, artimiesiems patinka šis stilius, bet kartais jaučiuosi, kad kažkas nori iš manęs tą stilių išmušti. Nenoriu pasiduoti, aš jo niekada nepamesiu. Kartu su tušinuku einam prieš visus – pabaigsiu su juo Akademiją, niekas iš manęs jo neatims.
– Dėkoju už pokalbį.
