Dalinamės Vilniaus arkivyskupas metropolito Gintaro Grušo homilija, sakyta šv. Mišiose Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose Vilniuje lapkričio 16 d.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje, brangūs kunigai, brangūs diakonai,
kad galėtume suprasti šios iškilmės gilią prasmę, turime mintimis nusikelti į gegužės mėnesį – ne tik į gegužę kaip Marijos mėnesį, bet ir į tą dieną, kai minime Motinos dieną. Naujai išgyventi emocijas, kai nešėme gėles, dovanas savo mylimai motinai. Tik tada galėsime suprasti, ką ši šventė reiškia.
Yra ypatingas ryšys tarp tėvų ir vaikų, o ypač tarp sūnaus ir mamos. Todėl mes švenčiame Motinos dieną taip ypatingai. Dažnai motina yra vienintelė, kuri supranta gelmę savo sūnaus. Turėjau atvejį, kai vienas kunigas patyrė savotišką krizę. Kalbėjomės ir jis pasidalijo, kad nors nematė savo motinos, ji pradėjo klausinėti: „Sūnau, kas blogai?“ Ji jautė.
Ir tas ryšys yra dar ypatingesnis, kai kalbame apie Jėzų Kristų ir Dievo Motiną Mariją. Nuo pat pradėjimo ji žinojo, kad tai ypatingas kūdikis. Žinojo ir per gimimo stebuklą, kurį kasmet švenčiame. Koks tai ypatingas ryšys, kai Kūdikis – ir jos Sūnus, ir jos Atpirkėjas.
Ir kaip Šventasis Raštas mums primena, Marija svarstė visus tuos dalykus savo širdyje. Jos Sūnus niekada jos širdies nepaliko, tarp jų buvo unikalus ryšys. Marija pilnai dalyvavo Dievo plano išsipildyme: per Kanos vestuves ji paragino pradėti misiją pirmuoju ženklu, pirmuoju stebuklu.
Ji buvo ir Jo paguodos vieta misijos kelyje, kai, skelbdamas Dievo Žodį ir Karalystę, tik karts nuo karto susitikdavo su savo Motina. Ir ji galėjo suprasti Jį kaip niekas kitas. Marija buvo šalia ir Kryžiaus kelyje – akių žvilgsniu vienas kitą suprato, pastiprino. Ji nepaliko Jo iki paskutinio momento – stovėdama po kryžiumi kartu su mylimiausiu apaštalu. Šis ypatingas ryšys yra tai, ką turėtume mąstyti, kai kalbame rožinio maldą, slėpinius, kurie atskleidžia Marijos motiniškumą.
Šiandien, kai susitinkame Kunigų dienoje, labai tinka prisiminti, kad kunigystės šventimai duoda kunigams naują santykį su Marija. Mes išgirstame ypatingu būdu kartu su Jonu po Kryžiumi: „Štai Tavo Motina.“ Taip, ji yra Motina mums visiems ir kiekvienam iš mūsų.
Yra ypatingas džiaugsmas ir mes pradedame Seminarijoje pajusti tą skirtumą, kai užbaigę dienos maldas, kartu kaip sūnūs vyriškais balsais kreipiamės į savo Motiną giedodami „Sveika Karaliene“.
Bet su kunigyste tas ryšys pasidaro visiškai kitoks, nes tie žodžiai tampa glaudžiai susiję su Kryžiaus auka – su auka, kurią kiekvienas kunigas švenčia per kiekvienas Mišias. Todėl, kad ji yra Kristaus Motina – ji ypatingu būdu yra kunigo Motina. Yra ypatingas džiaugsmas ir mes pradedame Seminarijoje pajusti tą skirtumą, kai užbaigę dienos maldas, kartu kaip sūnūs vyriškais balsais kreipiamės į savo Motiną giedodami „Sveika Karaliene“.
Marija yra kiekvieno kunigo atrama ir paguoda. Malda, savo asmenine malda turime sustiprinti ir atnaujinti šią mūsų kunigiškąją tapatybę. Tapatybę, kurioje mes esam jos vaikai.
Antrajame skaitinyje girdėjome, kad Dievas atsiunčia į mūsų širdis Sūnaus dvasią, kuri šaukia „Aba, Tėve“. „Tėve mūsų“ maldoje mes kreipiamės į dangiškąjį Tėvą, bet kartu tai reiškia, kad mes esame Motinos sūnūs.
Labai gera meditacija – medituojant „Sveika Marija“ maldą lėtai pridėti pora žodžių: „Šventoji Marija, Dievo Motina ir mano Motina.“ Toje lėtoje meditacijoje pajusti ją stovint šalia to kryžiaus, kurį mes kasdien nešame. Nuo savo Sūnaus ji nepasitraukė ir nuo kiekvieno iš mūsų ji nepasitraukia. Ji po Kryžiumi – nes ten yra Gailestingumo šaltinis. Ten ji tikrai tapo Gailestingumo Motina. Savo tarnyste mes siekiame būti Dievo Gailestingumo įrankiais: teikdami sakramentus ir melsdami gailestingumo sau ir visam pasauliui.
Brangieji, šiandien ypač melskitės už Gailestingumo Motinos sūnus – esamus ir būsimus, kad sugebėtume stovėti su ja po Jėzaus kryžiumi. Ir kad sugebėtume būti tinkamais gailestingumo įrankiais. Amen.
