Kultūra skęsta ne tada, kai žmonės nustoja lankyti teatrus ar muziejus. Ji skęsta tada, kai kultūroje nebelieka laisvės – žiūrėti, mėgautis, fotografuoti, diskutuoti. Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Šią frazę esame girdėję daugybę kartų. Tačiau retai susimąstome, ką ji iš tiesų reiškia?.. Ar tai, kad rūbinė yra pirmoji teatro erdvė, kurioje lankytojas susiduria su kultūra? O gal tai, kad būtent čia pirmą kartą sužino, ko kultūringam žmogui negalima?
Saugo visuomenės moralę
Negalima fotografuoti. Negalima stovėti. Negalima eiti. Negalima laikyti rankinės. Negalima net paklausti, kodėl negalima, nes atsakymas paprastai būna trumpas ir neginčijamas: „Tokios taisyklės.“ Teatro rūbininkė – ypatinga kultūros pasaulio figūra. Ji nevaidina spektaklyje, nerašo pjesių, nerežisuoja, tačiau kartais tampa pirmuoju ir įsimintiniausiu vakaro personažu. Jos vaidmuo nedidelis, bet autoritetas – ,,neabejotinas“. Žinoma, ne visos rūbininkės tokios. Daugelis jų pasitinka žiūrovus šypsena, kantriai padeda, atsako į klausimus. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurioms, regis, patikėta ne tik saugoti paltus, bet ir prižiūrėti visuomenės moralę.
Rūbininkė – kultūros dalis
Kultūra – viena tų sąvokų, kuriomis labai patogu naudotis, kai norime paaiškinti kitam, kaip jis turėtų elgtis. Būkite kultūringi! Elkitės kultūringai! Čia kultūros įstaiga! Tačiau kas yra pati kultūra? Ar tai gebėjimas laikytis taisyklių? Žinojimas, kada ploti, kur atsisėsti, kaip apsirengti? O gal kultūra pirmiausia yra santykis su kitu žmogumi – pagarba, taktas, vertybės, laisvė? Teatro rūbininkė neabejotinai yra kultūros dalis. Kaip ir bilietų kontrolierius, valytojas, administratorius ar pats žiūrovas. Visi jie kuria bendrą kultūrinę patirtį. Tik kultūros dalimi būti dar nereiškia turėti teisę kitus auklėti.
Valdovė
Taisyklės reikalingos. Muziejuose saugomi eksponatai, teatruose gerbiamos autorių teisės, spektaklio metu neturi būti trikdomi aktoriai ir žiūrovai. Tačiau taisyklė nėra leidimas demonstruoti pranašumą. Kartais susidaro įspūdis, kad kuo mažesnė žmogui suteikta valdžia, tuo kruopščiau jis ją saugo. Vienas valdo valstybę, kitas – įmonę, trečias – tris kvadratinius metrus prie teatro rūbinės. Bet ir trijuose kvadratiniuose metruose galima įvesti labai griežtą režimą. Fotografavimas šiandien tapo natūralia mūsų gyvenimo dalimi. Fotografuojame keliones, miestus, architektūrą, koncertų akimirkas. Norime išsaugoti įspūdį, pasidalyti juo, kartais – tiesiog prisiminti. Žinoma, ne visur galima fotografuoti. Yra pagrįstų draudimų, kuriuos reikia gerbti. Tačiau pats draudimas dar nepaaiškina jo prasmės. Kodėl vienoje kultūros erdvėje fotografuoti leidžiama, kitoje – ne? Kodėl vienur lankytojas skatinamas dalytis įspūdžiais, o kitur net tuščios salės nuotrauka gali tapti konfliktu?..
Mandagumas – ne pareigybė
Vis dėlto būtų neteisinga visą atsakomybę suversti rūbininkei. Ji gali tik vykdyti administracijos nurodymus. Gali būti pavargusi, susidūrusi su nemandagiais lankytojais, priversta nuolat kartoti tas pačias taisykles. Tačiau būtent čia ir prasideda tikrasis kultūringumas. Mandagiam žmogui nereikia pareigybės, kad būtų mandagus. Ir aukštos pareigos nepadaro žmogaus kultūringo. Galima išmanyti teatrą, literatūrą, muziką, lankytis parodose, skaityti filosofiją ir vis tiek nemokėti pagarbiai kalbėtis su kitu žmogumi. Galima dirbti kultūros įstaigoje trisdešimt metų ir nė karto nesusimąstyti, kad lankytojas atėjo ne laikyti kultūringo elgesio egzamino.
Kas iš tiesų saugo kultūrą?
Nuo bažnyčios suolo iki teatro rūbinės kartais driekiasi stebėtinai trumpas kelias. Keičiasi aplinka, apranga, pareigos, bet išlieka tas pats noras parodyti kitam, kaip reikia elgtis. Vienur prižiūrima, ar tinkamai meldžiamasi. Kitur – ar tinkamai žiūrima, stovima, fotografuojama. Ir vienur, ir kitur lengva pamiršti, kad svarbiausia ne taisyklės demonstravimas, o žmogus. Teatras iš tiesų prasideda nuo rūbinės. Tik ne todėl, kad joje paliekame paltus. O todėl, kad būtent ten kartais pirmą kartą pajuntame, kokią kultūrą ši įstaiga puoselėja. Tą, kuri pasitinka, ar tą, kuri sudrausmina. Tą, kuri kviečia sugrįžti, ar tą, po kurios norisi kuo greičiau pasiimti paltą.
Be leidimo – negalima
Žurnalistas ateina į teatrą ne vogti spektaklio. Jis ateina apie jį papasakoti. Galbūt net pagirti. Tačiau kultūros sergėtojai kartais tokį ketinimą sutinka taip, lyg fotoaparatas būtų nusikaltimo įrankis. Paradoksalu: kultūros įstaigos siekia žinomumo, kviečia visuomenę domėtis menu, džiaugiasi žiniasklaidos dėmesiu. Tačiau vos tik žurnalistas bando nufotografuoti spektaklį, kultūros sklaida staiga tampa grėsme kultūrai. Suprantama, spektaklio negalima trukdyti. Bet ar kiekviena nuotrauka iš tiesų trukdo? O gal kai kuriems kultūros saugotojams labiausiai trukdo ne fotografavimas, bet tai, kad kažkas ryžosi veikti neatsiklausęs jų leidimo? Nejau nufotografavus spektaklį bandai iš teatro išnešti ne nuotrauką, o patį spektaklį – susuktą į mažą ryšulėlį ir paslėptą tarp piniginės, nosinių, lūpų dažų ir veidrodėlio. Tuomet supranti, mūsų kultūra skęsta. Ji skęsta savo vidinėje baimėje, pavydo, susikiršinimo ir konfidencialumo liūne. Apie ją kalbėti be leidimo nevalia, o kalbėjimas pagal iš anksto suderintą scenarijų skandina laisvę, kritinį mąstymą ir pačią kultūros esmę – gebėjimą kelti klausimus, abejoti, diskutuoti ir matyti pasaulį savaip. Kultūra, kuri bijo būti fotografuojama, aptariama ar kritikuojama, pamažu virsta ne gyvu visuomenės reiškiniu, o uždara teritorija, kurioje svarbiausias ne kūrinys, ne žmogus ir net ne menas, o leidimas.
Dana Lukauskienė
www.musuzinios.lt
