Šiandien, taip velniškai šalta ir lyja. Žvarbu, o pečiuje gęsta liepsna. Įžiebti ją, pro židinio stiklą stebėti kylančias kibirkštis, žiūrėti į besiblaškančios ugnies spalvas. Į virtuvės lubas tyliai žvelgia apsunkęs šaldytuvas. O pečius tyliai krebždena degančių malkų dainą. Pagaliau įšilo žvarbios namo sienos, pakaito vanduo. Moteris norėtų nusimesti kūną gaubiantį chalatą ir atsigulti karštoje vonioje, atsipalaiduoti, sušilti. Bet jos žvilgsnio nepaleidžia keistas svečias.
Kai ji uždegė šviesą – jis jau buvo ten. Stambokas, ilgomis kojomis… Bjaurus… Jis stebėjo ją visiškai nuogą. Iš pradžių jis pasirodė jai šlykštus. Vėliau suėmė gailestis. Per akinius moteris galėjo įžiūrėti net jo kojų plaukelius. Moters kūną nukrėtė šiurpuliukai. Keistą svečia savo vonioje moteris aptinka jau ne pirmą naktį.
– Ir vėl jis čia, pamanė ji.
– Aleksandras, toptelėjo jai galvon pirmas pasitaikęs vardas. Kovotojas. Matyt todėl, kad visi Aleksandrai tokie, žūt būt stengiasi nepasiduoti. Juk patirti pralaimėjimą didžiulė gėda ir nesėkmė. Šis taip pat atkaklus. Rami akimirka, tyla, ramybė. Nuščiuvusi ji stebi, kaip greitai juda Aleksandro kojos. Jis bando išsiropšti iš vonios. Rodos tuoj pavyks, bet ne. Nesėkmingas pirmas, antras, ir trečias bandymas.
– Atkaklus, pamanė ji. Gal reikėtų jam padėti?.. Dairosi rankšluosčio. Vonioje kabo keletas jų.
–Ar galėsiu savo drėgną kūną šluostyti tuo rankšluosčiu, kurį lietė bjaurios Aleksandro galūnės?…
Moteris pasirenka patį prasčiausią, kad nebūtų gaila išmesti. Ji tiesia nuo dažno skalbimo spalvas praradusį frotinį rankšluostį, apirusiais kraštais, Aleksandro link. Rankšluostis išgąsdina vonioje besiblaškantį svečią. Jis nebando juo pasinaudoti, kad įveiktų slidų vonios kraštą.
– Ir kodėl vorai krenta į vonią? – nusistebi ji.
Rankšluosčiu jis išliptų, bet jam juk nepatarsi. Imdama gyvį ranka, ji tikriausiai tą padarą sužalotų. Anoks gelbėjimas, kai sužaloji ties gyvybės ir mirties slenksčiu atsidūrusią auką. Dantų šepetuko kotu moteris užkrapšto Aleksandrą ant rankšluosčio. Greitais judesiais, kad voras nespėtų pasprukti, trukteli tekstilės gaminį ir padeda ant lentynėlės virš vonios. Voras laisvas, jis gali keliauti ten, iš kur atėjęs. Bet, matyt, nesuvokęs, kas su juo daroma, nelaimėlis prarado protą. Jis dar kartą drėbtelėjo į vonią ir tęsė savo sizifo kelią. Moteris vėl ištraukia vorą iš vonios, pameta ant grindų. Išeina iš vonios kambario užgesina šviesą, o kitą naktį jis vėl slidinėja vonios kraštu: pasiekia jo vidurį stabteli ir krinta. Vėl ropoja, vėl krinta…
Ryte Aleksandras ir vėl buvo moters vonioje. Nebeatrodė jis baisus, labiau išblukęs – toks panašus į nuvytusį augalą, ilgos kojos apsivijusios kūną, sumažėjęs, praradęs energijos užtaisą. Jis gulėjo be gyvybės ženklų.
–Kokia jėga jį vertė grįžti ir grįžti ten, kur jam grėsė pavojus? – pagalvojo moteris ir nuėjo gerti rytmetinės kavos.
