Advento metas, laukimo ir vilties metas. Kam? Mūsų tikėjimas mums kalba apie Įsikūnijimą, Jėzaus atėjimą, Jo gyvenimą, kančią ir mirtį. Ir tada apie prisikėlimą, kuris Kristuje jau yra tikrovė ir bus tikrovė mums. Tačiau kodėl taip svarbu grįžti prie mūsų tikėjimo šaknų?
Adventas siejamas su laukimu. Koks erzinantis ir varginantis žodis! Geriau pagalvoti apie šiandieną, kuri bent jau mane kažkuo užtikrina. Šūkis yra „momentinis pasitenkinimas”, klaidingai interpretuojamas žodis „pasinaudok diena”, kuris reiškia „pasinaudok viskuo, ką gali, nes tai, ką paliksi, bus prarasta”.
Tačiau kur tada yra asmeninė laisvė? Kur yra pasirinkimo galimybė? Iš tikrųjų tai iliuzinė laisvė, kuri leidžia žmogui jaustis neribotam, bet galiausiai laiko jį nelaisvėje, nes tam tikra prasme „verčia” jį nuolat ieškoti pasitenkinimo, be kurio gyventi atrodo pernelyg sunku.
Šis nemokėjimas laukti dažnai verčia gyventi paviršiuje, o laukimas sutampa su nuolatinio judėjimo projektu, su nerimu ne tų, kurie aiškiai žino, ko nori, bet tų, kurie bėga, nes bijo net būti su savimi, jie neturi tikslo, išskyrus atsitiktinį ir susietą su akimirka.
Erikas Frommas (Erikas Fromas) pabrėžia, kad mūsų kultūra yra linkusi kurti asmenis, kurie nebeturi drąsos ir nebedrįsta gyventi įdomiai ir intensyviai. Esame mokomi siekti saugumo kaip vienintelio gyvenimo tikslo. Tačiau ją galime gauti tik už visišką susitaikymą ir rezignaciją. Šiuo požiūriu saugumas yra džiaugsmo priešingybė, nes džiaugsmas kyla iš intensyviai gyvenamo gyvenimo.
Turime iš naujo atrasti teigiamą laukimo vertę, kaip gyvenimo skonį, t. y. skonį pasiekti tikslą; skonį planuoti, kad šiuo laiku, kuris yra mano laikas, kito nebus, tai Dievo mums skirta šiandiena.
Turime iš naujo atrasti teigiamą laukimo vertę, kaip gyvenimo skonį.
Taigi, kaip su tuo susijęs adventas? Tai proga atlikti vidinį apsivalymą: kartais širdis būna per daug perpildyta ir praranda tai, kas svarbiausia. Retkarčiais būtina viską sutvarkyti, kad vėl būtų aiški kryptis, kuria judu. Trumpai tariant, galimybė paklausti savęs, kur esu šiandien.
Ir ne tik, tai reiškia iš naujo atrasti savyje troškimą gyventi visavertį gyvenimą, nepaisydamas nusivylimų, sunkumų ir neišvengiamo „niekas nepasikeis”. Tiesa, nebegalime laikyti savaime suprantamu dalyku, kad pilnatvės troškimas vadinamas Dievu, tačiau kiekvieno iš mūsų širdyje neabejotinai glūdi didžiulis gyvenimo pilnatvės troškimas.
Adventas padeda mums iš naujo atrasti tikruosius, giluminius mūsų gyvenimo lūkesčius, pasitikėti ne lengvais sprendimais, bet Dievo Žodžiu, kuris tapo konkrečiu gyvenimu Jėzaus asmenyje.
Paruošta pagal Noviziato.gesuiti.it
