2022-ųjų kovą per Rusijos antpuolį sunkiai sužeista Svetlana iš pradžių nesitikėjo, kad vėl galės vaikščioti. Atvykusi į Lietuvą, moteris pasveiko ir ėmė ieškoti darbo, bet dėl patirtos traumos daugelis darbų jai buvo netinkami. Su Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) ir Migracijos informacijos centro „MiCenter“ parama moteris ėmėsi nuosavo verslo, susirado bendraminčių.
Įvykius Ukrainoje prisimena su ašaromis akyse
Zefyrų verslą pradėjusi Svetlana prisimena sunkią pradžią Lietuvoje ir tragiškus įvykius Ukrainoje. Moteris buvo įkaltinta Mariupolyje per rusų antpuolį.
„Mano istorija tragiška. Esu iš Mariupolio. Atsimenu, tada mūsų šeima ilgai negalėjo palikti miesto. Gyvenome nežinomybėje. Per Rusijos antpuolį penki mano šeimos nariai žuvo. Mano vyras taip pat. Man sužeidė koją. Prisimenu, mane tiesiog ištempė sužeistą iš namų ir nugabeno į ligoninę, be jokių daiktų, be nieko. Visi vertingi daiktai, visas gyvenimas tiesiog liko namuose“, – pasakoja moteris.
Miestas buvo paliktas be ryšio, tad susisiekti su kitur gyvenusiais artimaisiais nebuvo galimybės. Moteriai tada atrodė, kad gyvena pragare, bet ji sako, tai buvo laikas, kai suprato, kad svarbiausia gyvenime sveikata, maistas ir šalia esantys žmonės, jų palaikymas. Tai padėjo ištverti sunkų laikotarpį Mariupolyje.
Svetlana su ašaromis akyse prisimena įvykius Ukrainoje. Moteris sako: „Čia (į Lietuvą – LRT.lt) atvykusi, gyvenimą turėjau pradėti ne nuo nulio, o nuo minuso.“
Ukrainietė pasakoja, kad kojai sugijus pradėjo ieškoti darbo, bet dauguma darbų netiko dėl patirtos traumos, nes reikėdavo arba ilgas valandas praleisti stovint, arba dirbti kitą fizinį darbą, kurio moteris negalėjo atlikti dėl sveikatos.
Ji prisimena lietuvių savanorių geranoriškumą ir tiek finansinę, tiek emocinę paramą. Svetlana, atgavusi sveikatą, ėmė rūpintis ir savo psichologine gerove.
„Supratau, kad man reikia rūpintis ir psichologine savo sveikata, nes pirmus metus būdama Lietuvoje jaučiausi kaip nesava, kaip kosmose. Negalėjau šimtu procentų suvokti, kad dabar esu čia, Lietuvoje, kad gyvenu čia ir turiu pradėti kurti gyvenimą čia. Psichologiškai buvau kažkur tarp Lietuvos ir Ukrainos. Jaučiu, kad tik dabar, po dvejų metų čia, pradedu realiai suvokti savo padėtį, kur gyvenu dabar ir ką veikiu“, – dalinasi išgyvenimais į Lietuvą atvykusi ukrainietė.
Zefyrų gamyba galiausiai virto darbu
Jos verslo idėja gimė visai netikėtai. Moteris sako norėjusi atsidėkoti padėjusiems savanoriams ir tada net nesvarsčiusi, kad tai gali būti jos pajamų šaltinis.
„Praėjusiais metais per Kalėdas sugalvojau kaip nors atsidėkoti savanoriams ir visiems man padėjusiems atsistoti ant kojų. Pradėjau gaminti zefyrus. Mano draugai sakė, kad gaminiai labai skanūs, skatino ir toliau gaminti. Man buvo smagu daryti tokias dovanėles.
Tada draugai pasiūlė pabandyti parduoti. Pradėjau rašyti į feisbuko ukrainiečių grupes, reklamuoti savo gaminamus saldumynus. Pradėjau lankyti įvairius mokymus, seminarus apie kūrybiškumą, kūrybinį darbą, bet buvo sunku sugalvoti kažką, kas galėjo virsti darbu“, – pasakoja moteris. Ukrainoje ji dirbo pardavimų srityje, tad reikėjo sugalvoti, ką galėtų pardavinėti.
Svetlana ukrainiečiams skirtoje galimybių mugėje sužinojo apie migrantams skiriamą Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro (IOM Lietuva) finansinę paramą ir apie Migracijos informacijos centrą, kuris teikia įvairią pagalbą migrantams nuo karjeros konsultacijų iki psichologinės pagalbos. Ukrainietė pradėjo vaikščioti į karjeros seminarus ir mokymus, juose sužinojo, kaip pateikti paraišką finansinei paramai gauti ir kaip parašyti savo būsimo verslo planą.
„Paraišką pateikti nebuvo labai lengva, niekada nebuvau nieko panašaus dariusi. Labai padėjo centro organizuojami seminarai su ekspertais, kurių metu buvo aiškinama, kaip teisingai sudaryti planą, parašyti prašymą paraiškai gauti“, – pasakoja moteris.
Ji prisimena nebuvusi tikra, kad paramą gauti pavyks, bet sakė sau – bandyti verta. Ir iš tikrųjų vertėjo. Moteris gavo paramą ir išsiėmė individualios veiklos pažymą.
Ukrainietė sako, kad verslas dar labai jaunas ir ji kartais susiduria su nežinomybe, ką daryti toliau, bet stengiasi vadovautis pačios parengtu planu. Šiuo metu Svetlana bando pasiekti lietuvišką auditoriją, verčia savo vizitines korteles ir zefyrų aprašymus į lietuvių kalbą. Ji sakosi turinti daug idėjų, kokių zefyrų dar norės pagaminti ateity, o mieliausi jai – nudažyti tradicinėmis Ukrainos spalvomis.
Paklausta, ar žada likti Lietuvoje, ji sako, kad labiausiai norėtų grįžti į tėvynę ir padėti ten gyvenantiems žmonėms, bet šiuo metu džiaugiasi po truputį galėdama įsilieti į Lietuvos visuomenę.
„MiCenter“ – svarbi migrantų integracijos vieta
IOM Lietuvos vadovas Eitvydas Bingelis sako, kad migrantų integracija ypač svarbi, o tai įgyvendinti padeda įvairios veiklos, kurias organizuoja „MiCenter“.
„Kiekvienam į šalį atvykusiam užsieniečiui integracija vietos bendruomenėje yra neišpasakytai svarbi. Į pagalbą ateiname ne tik siūlydami konkrečias veiklas, tačiau ir organizuodami renginius, į kuriuos kviečiami ir užsieniečiai, ir vietos gyventojai. Nuo „Eurovizijos“ protmūšio iki istorijų pasakojimo vakarų, nuo koncertų iki gongų meditacijos – stengiamės į „MiCenter“ renginių kalendorių įtraukti kuo įvairesnius pasirodymus, pakviesti kuo margesnę publiką“, – teigia jis.
Užsieniečiai turi galimybę ir patys organizuoti juos dominančias veiklas centro patalpose. Nepamirštama ir lietuvių kalba – centre yra lietuvių kalbos klubas, jo dalyviai žaidžia stalo žaidimus ir bendrauja lietuviškai.
Migracijos informacijos centre dirbanti ukrainietė Anželika sako, kad išgirdusi apie atsidariusį Migracijos informacijos centrą iš pradžių atvyko į organizuotą renginį, o tada netikėtai ir pati įsidarbino centre.
„Pirmą kartą čia atėjau, kai vyko filipinietės organizuoti mokymai apie tai, kaip gaminti tradicinius jos šalies saldainius. Pakviečiau savo draugą ir kartu atėjome. Tą pačią dieną Migracijos informacijos centro interneto puslapyje pamačiau, kad jie ieško darbuotojų. Tai tą vakarą atėjau į dirbtuves, bet kartu ir pasiteiravau dėl darbo. Aplikavau ir gavau darbo vietą“, – prisimena mergina.
Ji džiaugiasi centro organizuojamomis veiklomis, nes tada gali bendrauti su daugybe įvairių žmonių. Mergina pasakoja, kad vasarą centras inicijavo galimybę patiems migrantams siūlyti idėjas, rašyti projektus ir gauti finansinę paramą norimoms veikloms įgyvendinti. Pirmoji tokia veikla buvo ukrainietės vestas akrojogos užsiėmimas.
Informacijos centras organizuoja veiklas ir vyresnio amžiaus žmonėms. Anželika teigia, jog centras – vieta, kur vyresni žmonės susiranda savo bendruomenę. Senjorams organizuojami terapiniai užsiėmimai, vyksta rankdarbių dirbtuvės, bet centro darbuotoja pripažįsta, kad svarbiausia jiems – bendravimas.
„Aišku, jiems svarbiausia yra tarpusavio komunikacija. Iki atėjimo čia jie vienas kito nepažinojo, čia susipažino ir dabar turi su kuo bendrauti. Mes matome, kaip užgimsta draugystės. Čia jie susitinka kartą per savaitę, bet susitikę susiplanuoja susitikimus kur nors kitur, eina kartu. Pastebiu, kad jie padeda vieni kitiems, dalinasi problemomis ir ieško sprendimų“, – su šypsena pasakoja mergina.
Ji džiaugiasi: „Žinot, mūsų susitikimai čia trunka apie dvi valandas, bet dauguma žmonių ateina gerokai anksčiau ir lieka dar po susitikimų iki centro uždarymo ir bendrauja. Vienas senjoras man kažkada pasakė: „Ačiū, kad Jūsų durys visada atviros mums.“ Labai palietė man širdį. Bet tai iš tiesų tiesa. Durys čia visada atviros.“
Anželika sako, kad centras traukia ne tik migrantus, sulaukiama ir lietuvių lankytojų. Tai, anot jos, naudinga ir integruotis bandantiems migrantams, ir lietuviams, kurie turi galimybę pažinti kitas tautas.
„Gal kai kam gali atrodyti šiek tiek keistai – juk tai migracijos organizacija – bet sulaukiame dažnų lietuvių lankytojų. Tai yra apie integraciją ir įtrauktį. Užsieniečiai susipažįsta su vietiniais, bendrauja, integracija iškart spartėja. Tu negali integruotis, jei nekomunikuoji, neturi kontaktų. Mano lietuviai draugai, kurie ateina čia, sako, kad jiems smagu bendrauti su užsieniečiais, užmegzti pažintis su kitataučiais, išgirsti jų požiūrį, nuomonę apie dalykus“, – teigia ji.
IOM Lietuvos vadovas E. Bingelis sako: „Šiemet suteikėme daugiau nei 6 tūkst. konsultacijų apie integraciją, daugiau nei 250 psichologų konsultacijų, įvyko beveik 60 terapinių grupių seansų. Kada itin džiaugiamės savo darbo vaisiais? Kai migrantai, vos prieš metus nedrąsiai peržengę mūsų slenkstį, dabar mus aplanko ir draugiškai pasisveikina lietuviškai.“
