Žurnale „Science” paskelbtame tyrime teigiama, kad dėl žemyno megafaunos išnykimo kalti spartaus atšilimo laikotarpiai, vadinami interstadialais, ir šiek tiek mažiau – ledynmečio žmonės, kurie medžiojo gyvūnus.
Kituose tyrimuose daugiau kaltės tenka žmonėms, o kai kurie mokslininkai teigia, kad dėl to kalti daugelis veiksnių, rašo „Live Science”.
Tyrimai ir diskusijos dėl šių gyvūnų išnykimo priežasčių neabejotinai tęsis.
Tuo tarpu tyrėjai ir toliau randa šių didžiulių padarų fosilijų.
Štai 10 išnykusių paskutiniojo Šiaurės Amerikos ledynmečio gyvūnų ir tai, ką mokslininkai žino apie jų gyvenimą.
Kardadantė katė
Los Andželo apygardos gamtos istorijos muziejaus duomenimis, kardadantė katė gyveno maždaug prieš 400 000-11 000 metų.
Pasak San Diego zoologijos sodo Laukinės gamtos aljanso, tai buvo didelė katė, svėrusi nuo 160 iki 280 kg. ir vidutiniškai siekusi apie 1,75 metro.
Ji buvo maždaug šiuolaikinio Afrikos liūto dydžio, bet trumpesnių ir tvirtesnių galūnių.
Ledynmečio kojotas
Ledynmečio kojotai (Canis latrans orcutti), dar vadinami pleistoceno kojotais, buvo daug didesni už šiuolaikinius kojotus.
Senovės kanopinių (Canidae) šeimos atstovai svėrė 15-25 kg, t. y. kai kurie iš jų buvo tokie pat dideli kaip kai kurie šiuolaikiniai vilkai.
Tyrimą apibūdinančiame pranešime teigiama, kad šiuolaikiniai kojotai (Canis latrans) sveria tik 10-18 kg.
Palyginti su dabartiniais, kojotai turėjo storesnes ir gilesnes kaukoles bei geresnius dantis mėsai ėsti.
Šie bruožai leidžia manyti, kad pleistoceno šunys galėjo sumedžioti didesnį grobį ir buvo labiau mėsėdžiai, nustatyta tyrime.
Senovės bizonai
Nacionalinių parkų tarnybos (NPS) duomenimis, senovės bizonai (Bison antiquus) gyveno maždaug prieš 240 000-10 000 metų.
Jie buvo 25 proc. didesni už šiuolaikinį amerikinį bizoną (Bison bison), buvo 2,3 m ūgio, 4,6 m ilgio ir svėrė 1 600 kg.
Jo ragai taip pat buvo ilgesni nei šiuolaikinių bizonų.
Šie žolėdžiai gyvūnai greičiausiai yra Amerikos bizonų protėviai.
Senovės ruoniai
1980 m. Pietų Kalifornijoje mokslininkai aptiko beveik visas dabar jau išnykusio milžiniško pinavijo Gomphotaria pugnax liekanas.
Jie gyveno maždaug prieš 8,5-5 mln. metų, vėlyvojo mioceno epochos metu, mokslininkai pranešė žurnale „Contributions In Science”.
Jo didelė kaukolė, 47 cm ilgio, turėjo didelius viršutinius ir apatinius iltis.
Senovės ruoniai tikriausiai plaukiojo sekliuose vandenyse ir šiais iltimis rausdavo jūros dugno nuosėdas, ieškodami maisto, greičiausiai bestuburių, pavyzdžiui, moliuskų.
Šiaurės Amerikos arkliai
Išsilaipinę Naujajame pasaulyje Europos kolonistai atsivežė arklius.
Tačiau jie nežinojo, kad žemyną kadaise drebino griausmingas senovinių arklių kanopų kaukšėjimas.
Senovės arkliai Šiaurės Amerikoje gyveno maždaug prieš 50 mln. – 11 000 metų, kai pasibaigus paskutiniam ledynmečiui išnyko, – sako Amerikos gamtos istorijos muziejaus Niujorke garbės žinduolių kuratorius Rossas McPhee.
Glyptodonas
Glyptodonas atrodė kaip padidinta tolimo giminaičio šarvuočio versija. Kaip ir jo pusbrolį, glitodoną saugojo iš kaulinių plokštelių sudarytas kiautas.
Šarvuotasis padaras, svėręs 1 toną, į Šiaurės Ameriką tikriausiai pateko iš Pietų Amerikos per Panamos sąsiaurį – sausumos tiltą, jungiantį abi Amerikas.
Maždaug prieš 2 mln. metų pasiekęs Šiaurės Ameriką, Glyptodonas klestėjo dabartinėse Teksaso ir Floridos pakrantės valstijose. Tačiau šis žolėdis gyvūnas jau 10 000 metų yra išnykęs.
Mastodontai
Mastodontai į Šiaurės Ameriką pateko maždaug prieš 15 mln. metų, perėję Beringo sąsiaurio sausumos tiltą, gerokai anksčiau nei jų giminaitis mamutas.
Be to, jie buvo primityvesni už savo brolius mamutus.
Pavyzdžiui, mastodontai turėjo ne tokius sudėtingus dantis – kūgio formos krūminius dantis, kurie padėjo jiems traiškyti lapuočių ir spygliuočių medžių lapus ir šakas.
Be to, jie maitinosi pelkių augalais, kuriuose nebuvo abrazyvinių medžiagų, randamų sausumos augaluose.
Mamutai
San Diego zoologijos sodo duomenimis, mamutai (Mammuthus) po Šiaurės Ameriką keliavo maždaug prieš 1,7-1,2 mln. metų.
Nors tarp mamutų ir mastodontų yra tam tikrų anatominių skirtumų, abu jie yra stumbrinių šeimos atstovai.
Mamutai ant nugaros turėjo riebalinius gūbrius, kurie tikriausiai teikė jiems maistinių medžiagų ir šilumą apledėjimo laikotarpiais.
Mamutai taip pat turėjo plokščius, briaunuotus krūminius dantis, kurių struktūra padėjo jiems doroti pluoštinę augmeniją, kitaip nei smailūs mastodontų dantys.
Be to, mamutai yra artimesni šiuolaikiniams drambliams, ypač Azijos drambliams, nei mastodontams.
Trumpasnukis lokys
Nepaisant jo pavadinimo, šis didžiulis lokys iš tikrųjų neturėjo trumpo snukio.
Tačiau, palyginti su jo ilgomis kojomis, jis atrodė būtent taip.
Jo galūnės buvo bent trečdaliu ilgesnės nei šiuolaikinio grizlio.
„Jis turėjo labai ilgas priekines ir užpakalines galūnes”, kurios tikriausiai padėjo jam bėgti dideliu greičiu.
Šiuolaikiniai lokiai geba trumpai įsibėgėti, „bet jie nėra bėgikai”, – sakė jis. Tačiau ilgos meškos galūnės vis dar glumina mokslininkus.
Baisusis vilkas
Baisieji vilkai išnyko maždaug prieš 13 000 metų, tačiau jų kaulų gausu La Brea deguto duobėse Kalifornijoje ir spąstų urve Vajominge.
Floridos gamtos istorijos muziejaus duomenimis, šie skeletai rodo, kad baisieji vilkai (Canis dirus) buvo maždaug 25 % sunkesni už šiuolaikinius pilkuosius vilkus (Canis lupus) ir svėrė apie 59-68 kg.
Tačiau baisusis vilkas turėjo trumpesnes galūnes nei vilkas C. lupus, todėl galima manyti, kad jis nebūtų laimėjęs lenktynių su savo jaunesniu giminaičiu.
Remiantis 2021 m. žurnale „Nature” paskelbtu tyrimu, baisieji vilkai šunų rūšių genealoginiame medyje nuo vilkų atsiskyrė maždaug prieš 5,7 mln. metų, todėl jie yra tolimi dabartinių vilkų giminaičiai.
Tyrime nustatyta, kad skirtingai nei kitos šunų rūšys, migravusios tarp Eurazijos ir Šiaurės Amerikos, siaurieji vilkai išsivystė tik Šiaurės Amerikoje ir nesikryžmino su kojotais ar pilkaisiais vilkais.
