Energetikos problemos užklupo Lietuvą taip, kad būtina ieškoti silpnųjų grandžių. Tikėtina, kad jos slepiasi technologijų ir ekonomikos sandūroje. Čia rastume ir atsakymus į gyvybišką klausimą. – Kokios konkrečios priežastys lemia mūsų išskirtinai aukštas kainas regione ir konkurencingumo praradimą?
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Esame sujungti su kaimynais ir technologiniais, ir ekonominiais ryšiais. Bet paaiškėjo, šių jungčių sandūroje yra pavojingų skylių, kurios visuomenei tampa matomos tik per elektros kainas. Atrodytų, fizinė jungtis su Lenkija „LitPol Link“ yra įgyvendinta, „Harmony Link“ – pakeliui, sinchronizacija – planuose. Tačiau ekonominės elektros tiekimo vienybės su Lenkija, kuri užtikrintų kainų išlyginimo galimybę, neturime.
O su Šiaurės šalių rinkomis ekonominė jungtis yra, tačiau pasinaudoti jos teikiama galimybe išlyginti kainas trukdo nepakankamas fizinių jungčių pralaidumas. Jeigu iki šiol jis buvęs pakankamas, o dabar jį mažina naujai atsiradusios aplinkybės pvz., kaimynų nuolat inicijuojami remontai bei techninis saugumas, silpnoji grandis yra būtent fizinė infrastruktūra. Vadinasi, reikia siekti, kad ji būtų pakankama ir užtikrintų kainų išlyginimą nepriklausomai nuo ekstremalių sąlygų.
Dar viena, greitesnė galimybė – užtikrinti, kad ekonominiai susitarimo parametrai nepaliktų intereso manipuliuoti technologiniais, o remontai nevirstų keliagubai padidinta kaina kaimynams. Priešingu atveju visi teiginiai apie bendrą rinką nieko verti. Tiesa, o kokia prasme naudojamas terminas „elektros rinka“? – Rinka čia yra tiesiog erdvė, kurioje veikia valstybinės sutartys, valstybėms priklausanti infrastruktūra, reguliuotojų prižiūrimos įmonės ir kainų skaičiavimo algoritmai. Vadinti tai „rinka“ galima su didelėmis išlygomis, o jau „laisva rinka“ laikyti netinka visai.
Kol mes esame priklausomi nuo elektros importo (apie du trečdalius suvartojamos elektros importuojame), esame priklausomi nuo visų šių sudėtinių dalių – tad jos turi būti tokios, kad atlaikytų laikmečio iššūkius. Ir tik adekvati infrastruktūra leistų ekonominiams principams veikti, ir veikti vartotojo naudai. Už investicijas į tiekimo infrastruktūrą šiandien atsakinga ne rinka, o valdžia. Jeigu trūksta nors mažiausios detalės – pralaidumo, sinchronizacijos ar pan. (nuspręsti, ko konkrečiai, palikime specialistams), – neveikia visuma, ir mes tai patiriame per kainas. Kainos – tai regimas silpnųjų grandžių rezultatas.
Kad kuo greičiau taptume nepriklausomi nuo importo, reikia suskubti gaminti savo elektrą. Lietuva turi kone geriausias regione sąlygas plėtoti žaliąją energetiką. Tačiau dėl biurokratinių stabdžių dešimtmečiais judėjome labai lėtai. O liepos mėnesį lėtas judėjimas sustojo visai. Priėmus „Proveržio paketą“, leidimų išdavimo ir jungčių rezervavimo procesas visiškai sustabdytas. Saulės jėgainėms įvesta 2 GW kvota, kurios technologinis pagrįstumas nebuvo įrodytas ir privalomas ex ante teisinis pasekmių vertinimas – neatliktas. Sustabdytas jungčių rezervavimas ne tik saulės, bet ir vėjo jėgainėms.
Be poveikio vertinimo į įstatymą įdėta kvota tampa dar vienu netikėtu progreso stabdžiu. Kaip politikams ir valstybės tarnautojams pavyks išdalinti ribotus jungčių galingumus? Kol valdžia ieškos sprendimų (ir neišvengiamai bylinėsis dėl jų pagrįstumo, taip dar labiau didindama mūsų sąskaitas ir tempdama laiką), Lietuvos išgyvenimui būtina atsinaujinančios energetikos plėtra stovės vietoje.
Norėdami tapti nepriklausomais ir pasigaminti savo tvarią elektrą, o dar ir ją eksportuoti, turėsime kvotą naikinti. Jeigu paaiškės, kad ji technologiškai pagrįsta – teks skubiai investuoti į infrastruktūrą. Kitaip amžiais liksime priklausomi nuo importo. Įvertinę šią ir kitas silpnąsias grandis, mes pagaliau žinosime, kokių technologinių sprendimų reikia, kad kainos nešautų ir išsaugotume ekonomiką stiprią.
Komentaras publikuotas vz.lt
